Vis dar Koh Phangan

Kelintadienis šiandien? :) Visos dienos mums tarsi susiliejo į vieną. Vis dėlto, nors mūsų dienotvarkėje beveik niekas nesikeičia, nuolat atrandame kažką naujo. Kasdien vis kitokie, vienas už kitą įspūdingesni saulėlydžiai. Nuo mėnulio fazių besikeičiantis potvynių ir atoslūgių stiprumas (kartais galima labai toli nubristi į jūrą bei visai nesušlapus pasiekti kitus paplūdimius). Draugiški šunys, mus lydintys, kai einame pasivaikščioti iki kitų paplūdimių. Mieli driežiukai, margaspalviai drugeliai ir visokie kitokie ne tik malonūs gyviai.



O kur dar povandeninis pasaulis! Pagaliau ir aš įsidrąsinau bent gulėdama ant čiužinio kyštelėti galvą po vandeniu :) Nerealu! Įvairių formų koralai, daugybė įvairiaspalvių žuvų, kriauklių, ežių ir t.t. Ypač įspūdinga buvo paplaukioti tarp tūkstantinio būrio ryškiaspalvių žuvyčių (paveikslėlyje kažkas panašaus į tai, ką matėme). Labiausiai mums patinkančiomis žuvytėmis pripažinome šias gražuoles, kurias visada matome plaukiojančias tik poromis. Miela.



Liūdna, tačiau sparčiai artėja diena, kai paliksime šį rojaus kampelį. Tiesa, kitas mūsų kelionės tikslas – taip pat Tailando sala – Koh Lanta. Tik ten praleisime vos savaitę. Bet užsibuvę salose dar mėnesį kitą visai prarastume gebėjimą keliauti ir apskritai nebeprisiverstume iš čia išvykti :)

P.S. Papildėme Koh Phangan nuotraukų katalogą.

Koh Phangan

Esame beveik rojuje ir nežinau, kaip reikės prisiversti iš jo išvykti!

Nuo mūsų namuko durų iki jūros - vos dvidešimt metrų. Nuostabu kas rytą namelio terasoje mėgaujantis šviežiais vaisiais girdėti į krantą atsimušančias bangeles ir matyti jūros žydrynę.

Donatas, kaip mažas vaikas, kasdien su nekantrumu griebia lastus, akvalangą ir neria tyrinėti povandeninio pasaulio. Sausumoje jis užsiima krabų medžiokle ar kokosų numušinėjimu nuo palmių. Man patinka tiesiog nieko neveikti :)

Vakarais mėgaujamės saulėlydžiais ir pasivaikščiojimais pajūriu. Saulei nusileidus dažnai einame į restoranėlį ant jūros kranto. Tobulas maistas, jūra už keleto žingsnių, nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių danguje, rami muzika ir mes greta vienas kito... Kartais sunku patikėti, kad nesapnuoju!



Porą dienų važinėjomės po salą motoroleriu. Ištyrinėjom beveik visus paplūdimius, bet savojo Had ChaoPhao į nieką nekeistume. Čia labai ramu, visiškai nepergrūsta restoranų ar barų ir tik kur ne kur matosi po kelis žmogiukus. O ir mūsų viešbutuko kainos ir kokybės santykis puikus. Net nemokamą Wi-Fi turime. Maistas viešbučio restoranėlyje toks geras, kad bandėme pagrindinį virėją prisivilioti į Lietuvą :) Deja, nesutiko. Sakė, kad per šalta :)

Koh Phangan sala labai mėgstama jaunimėlio. Kartą per mėnesį čia vyksta Full Moon (mėnulio pilnaties) vakarėliai, kuriuose linksminasi tūkstančiai žmonių. Kitokių vakarėlių saloje netrūksta kasdien. Mes linksmintis iki paryčių šiuo metu noro neturime. Mums pats geriausias vakarėlis – sėdėti dviese prie pat jūros po žvaigždėtu dangumi ir gurkšnoti alutį. Visiška ramybė, kurią sudrumsčia nebent kartais praeinantis vienas kitas žmogus. Tobula!

Vėl Tailande

Pagaliau galime prisijungti prie blog‘o! Šiandien parskridome iš Jangono į Bankoką. Bankoke pabūsim tik pusdienį, o tada sėsim į traukinį ir judėsim į Tailando pietinę dalį, Ko Pha Ngan salos link. Po beveik dviejų mėnesių dulkių, prakaito, o kartais netgi šalčio, galėsim pasimėgauti žydra jūra ir baltu smėliuku. Labai nekantraujam!

Mianmaras. Dar keletas pastebėjimų.

Mianmaras mums neabejotinai buvo viena įdomiausių ir daugiausiai įvairių emocijų sukėlusių valstybių. Manau visi puikiai žinote, kad šią šalį valdo karinė chunta, kuri pažeidinėja žmogaus teises, lengvai susidoroja su visais jai neįtikusiais asmenimis ir menkai tesirūpina savo žmonių gerove. Šalyje visiškai nestabilus elektros tiekimas, kelių ir šaligatvių būklė dažnai apgailėtina. Taip pat siaubingai išnaudojami darbininkai. Pavyzdžiui, skaudu žiūrėti, kaip šioje šalyje tiesiami keliai. Karštyje, tarp daugybės dulkių, žmonės rankomis dėlioja akmenėlius, pila smalą. Technika beveik nenaudojama ir žemės ūkyje. Dažnai laukai ariami įsikinkius buivolus, tačiau kai kuriuose genčių kaimuose žmonės didžiulius žemės plotus aria su kauptukais.

Taip pat mus be galo stebina tai, kad maži vaikai rūpinasi dar mažesniais broliukais ar sesutėmis. Nors jau daugybę kartų tai matėme ir kitose Azijos šalyse, tačiau vis dar negalime priprasti prie vaizdo, kai vos kelerių metų pyplys ar pyplė ant nugaros ar ant rankų nešioja gal dar metukų neturintį kūdikį! Tie kūdikiai net gyvuliukų šūdukus į burną dedasi bei ropinėja kartu su paršeliais :)

Vis dėlto, nepaisant itin sunkaus gyvenimo, žmonės Mianmare kažkaip sugeba šypsotis! Ir ne tik turistams. Jie tiesiog šypsosi bendraudami vieni su kitais ir pan. Taip pat jie daug dainuoja . Nesvarbu, ar tai viešbučio darbuotojas, ar buivolų varovas, ar šiaip gatve einantis žmogus – visi jie dainuoja ir tai daro toli gražu ne tyliai kažką niūniuodami sau po nosimi. Galbūt tokį jų atsipalaidavimą lemia betelio lapų ir arekos riešuto kramtymas bei dažnas alkoholio vartojimas. Nesvarbu, kuri savaitės diena, nesvarbu, ar vidurdienis, ar popietė, ar vakaras – visuose restoranėliuose rasi bent keletą išgėrinėjančių vietinių. Ir dažniausiai jie geria ne tik alų, bet ir vandeniu praskiestą viskį (jie tiesiog į alaus bokalą ar stiklinę įsipila stipraus alkoholio ir užsipila vandens).

Taip pat negaliu nepaminėti itin didelio birmiečių susidomėjimo turistais. Nuolat jausdavome, kad į mus spokso! Ir dažniausiai jie spokso visiškai nesistengdami to nusplėpti. Kartais net bijodavome, kad bežiūrėdami į mus jie nenukristų nuo dviračio ar kur nors neatsitrenktų. O šiaip pripratome, kad į mus žiūri ir kai einame, ir kai sėdime, ir kai valgome ir t.t. Ne kartą sulaukėme ir komplimentų. Jiems beveik kiekvienas baltasis yra grožio etalonas.

Iki atvykdami į Mianmarą manėme, kad patekti į šią šalį yra gan sudėtinga, kad čia mus dažnai tikrins, gal net neleis įsivežti kompiuterio, mobilaus telefono ir pan. Tačiau iš tiesų gauti vizą (bent jau Bankoke) labai lengva. Tiesiog užpildai formą, susimoki 810 batų ir atsiimi po trijų dienų arba, jei sumoki kiek daugiau, kitą dieną. Atvykus į šalį niekas jokių kompiuterių, fotoaparatų, telefonų ir kitų daiktų netikrino. Mūsų pasus keletą kartų patikrino tik pravažiuojant naująją sostinę. Tiesa, užsieniečiams draudžiama vykti į kai kurias Mianmaro vietoves. Į keletą šalies vietų turistams galima patekti tik skrendant lėktuvu. Taip pat Mianmare prieinami toli gražu ne visi internetiniai puslapiai (pavyzdžiui, blokuojamas blogspot‘as, todėl negalėjome atnaujinti savo blog‘o).

Inle lake

Mūsų trijų dienų žygio galutinis tikslas buvo Inle ežeras. Tai taip pat buvo ir mūsų paskutinė stotelė Mianmare. Iki grįžimo į Jangoną ir skrydžio į Tailandą dar turėjome beveik savaitę, todėl galėjome neskubėdami pasimėgauti gyvenimo ant vandens stebėjimu. Kadangi mes įsikūrėmė viešbutyje prie pat nedidelio kanalo, kasryt pusryčiaudami matydavome, kaip vietiniai valtimis į miestelį atgabena daugybę įvairių daržovių. Vakare visos valtys, pasikrovusios kitokių produktų, vėl grįžta į Inle ežero kaimelius. Tad sėdėdami balkone dažnai galėjome jaustis kaip judriame turguje.

Gyvenimą ant vandens stebėjome ne tik iš balkono, bet ir plaukiodami motorine valtimi po Inle ežerą. Ten mums viskas labai egzotiška: kaimai, daržai, šventyklos ant vandens. O dar ir keistas irklavimas koja bei netradiciniai žvejybos būdai!

Vieną dieną nusprendėme savarankiškai eiti į dienos žygį po aplinkinius kaimus. Tačiau mūsų turimas žemėlapis pasirodė esąs ne itin tikslus, tad pasivaikščiojome šiek tiek daugiau nei planavome. Per dieną nuėjome virš 20 km. Bet buvo smagu, nes pamatėme mielų kaimelių su daug kanalų (beveik Venecija), pažiūrėjome, kaip sodina ryžius, pasivaikščiojome po bambukų giraitę bei sutikome labai draugiškų žmogučių.

Tad kelionės po Mianmarą pabaiga buvo itin maloni. Tiesa, dar apturėjome 14 valandų trukmės kelionę autobusu iki Jangono, bet ji praėjo neskausmingai, nes jau buvome įpratę prie karaokės, žinojome, kad naktį stosime valgyti, rodyti pasų ir kt.

Paskutiniąją dieną aplankėme svarbiausią Mianmaro šventyklą – Shwedagon Paya. Šventykla įspūdinga! Be to, įdomu stebėti daugybę ten besimeldžiančių birmiečių. Donatas dar ir TV žvaigžde patapo, nes nusifilmavo kažkokiame turizmą Mianmare skatinančiame klipe :)

Kai atėjo skrydžio į Tailandą diena, mes ir džiaugėmės, ir liūdėjome. Grįždami į Tailandą jautėmės beveik kaip grįždami namo, o ir prie jūros labai norėjosi. Tačiau išvykti iš Mianmaro irgi buvo gaila, nes ši šalis ir jos gyventojai mums vis labiau ir labiau patiko.

Kalaw

Iš Bagano patraukėme į kalnuose įsikūrusį nedidelį miestelį, pavadinimu Kalaw. Kelionė iki jo buvo labai sekinanti. Vienintelis autobusas iš Bagan į Kalaw išvažiuoja 3:30 val. ryto, tad keltis teko 3 val. Pats autobusas „įspūdingas“ (labai senas, salonas visas apiplyšęs, vos keletas siaurų sėdynių ir daugybė žmonių bei nuolatiniai dulkių kamuoliai). Be to, mūsų vietos buvo pačiame autobuso gale, o kelias labai duobėtas, tad žiauriai kratė. Ir tas „malonumas“ truko 10 valandų. Kai kurie turistai iš pradžių niekaip negalėjo patikėti, kad sėdi reikiamame autobuse, ypač kai bilietas kainuoja tiek pat ar net daugiau nei normalaus autobuso su oro kondicionieriumi ir pan. (esu įsitikinusi, kad tokia nelogiška kaina taikoma tik turistams, bet pasirinkimo nelabai yra, nes autobusas vienintelis).

Po tokio „smagaus“ pasivažinėjimo norėjosi tik ilsėtis ir nieko neveikti. Kalaw tam labai tinkama vieta. Tai buvo pirmoji mūsų lankyta vietovė Mianmare be dulkių ir triukšmo. Jau buvome pamiršę, ką tai reiškia! Be to, mūsų kuklus viešbutukas turėjo balkoną, iš kurio atsiveria nuostabi miestelio panorama, tad tame balkone mes praleidome nemažai laiko ir susipažinome su labai įdomia rusų pora bei belgu. Rusai visus pavaišino vietiniu romu su kola (700 ml gan skanaus romo butelys Mianmare kainuoja kiek mažiau nei 3,5 lito) ir pripasakojo daugybę įdomių istorijų bei suteikė nemažai naudingos informacijos. Jie keliauja ir gyvena Azijoje jau daugiau nei 3 metus ir nebenori grįžti į Rusiją. Belgas, taip pat kaip ir mes, po pirmojo apsilankymo Pietryčių Azijoje norėjo sugrįžti dar kartą, tik ilgesniam laikui. Jis jau keliauja beveik metus. Tad bebendraujant su šiais žmonėmis diena praskriejo nepastebimai.

Taip pat labai smagu buvo Kalaw dar kartą sutikti olandų porą, su kuriais vis atsitiktinai susitinkam nuo pat skrydžio į Mianmarą. Vyrui šiek tiek virš 60 metų, o žmonai beveik 60 metų. Jie abu jau išėję į pensiją ir šiltuoju metų laiku gyvena Olandijoje, o šaltuoju keliauja, nes jiems keliauti pigiau nei mokėti už šildymą ir pan. Bet jie nerealūs! Jie keliauja su kuprinėmis. Jie neskraido tik lėktuvais, o naudojasi ir varginančiu viešuoju transportu. Jie dažniausiai apsistoja kukliuose viešbutukuose ir t.t. Labai tikimės, kad ir mes sulaukę panašaus amžiaus dar pajėgsime bastytis po pasaulį su kuprine ant pečių!

Po smagaus poilsio Kalaw, mes ir vienas prancūzas išėjome su gide ir virėju į trijų dienų žygį po kalnuose pasislėpusius genčių kaimus. Kasdien eidavome apie 6 valandas, dažniausiai į kalniuką arba nuo kalniuko. Šiek tiek pavargdavome, tačiau buvo verta pasikankinti, nes kraštovaizdis šiose vietovėse įspūdingas. Netgi pamatėme nemažai žalios spalvos, kuri šiuo metų laiku Mianmare beveik neegzistuoja! O dar ta ramybė, kai girdi tik savo žingsnių garsą ir paukščių čiulbėjimą!

Pirmąją naktį nakvojome genties kaimelyje, vienos šeimos namuose, antrąją – vienuolyne šalia kaimelio. Apie normalų dušą ir elektrą galima tik pasvajoti. Kaimeliuose vakarais visi sėdi prie laužiukų virtuvėse, nes ten šviesiau ir šilčiau (kaip jau ne kartą minėjome, kalnuose temperatūra naktimis dažnai nukrenta iki vos plius kelių laipsnių). Vienuolyne gyvenimas nurimsta labai anksti, tačiau ir prasideda beveik naktį. Apie 3:30 valandą ryto vienuoliai jau kažką veikė. 6 valandą visi pradėjo melstis. Ypač triukšmingai tą darė maži vienuoliukai, nes jie bandė giedoti vienas garsiau už kitą. Po maldų vyresni sėdo valgyti, o mažieji jiems patarnavo. Po to jauni vienuoliai išėjo rinkti aukų ir tik grįžę sėdo pusryčiauti. Tad geras gyvenimas tų vyresnių vienuolių, nes jie turi daugybę “tarnų”. Apskritai, Mianmare vienuolių nesuvokiama daugybė. Tiesa, nemažai jų vienuoliais pabūna vos savaitę ar keletą, nes kiekvienas birmietis budistas per savo gyvenimą turi du kartus pabūti vienuoliu. Turbūt todėl vienuoliai dažnai atrodo visiški chamai, jiems mažai rūpi dvasiniai dalykai, o įdomesni mobilieji telefonai, motoroleriai ir t.t.

Bagan

Neaprėpiamuose plotuose, labai primenančiuose Afrikos kraštovaizdį, išsibarstę tūkstančiai IX-XIII amžiaus šventyklų šventyklėlių. Tokį neįtikėtiną vaizdą galima išvysti užsilipus į bet kurią aukštesnę Bagano šventyklą. Nors pačios šventyklos nėra tokios gražios ir skirtingos kaip Angkor šventyklų komplekse Kambodžoje, tačiau jų kiekis tikrai daro įspūdį. Galima valandų valandas žiūrėti į šį nuostabų reginį!

Žinoma, vietiniai pasistengia, kad turistams nebūtų pernelyg gerai. Nervus nuolat gadino pardavėjai, kurių Bagane turbūt dar daugiau nei šventyklų. Jie visi siūlo pirkti tą patį (vienodus atvirukus, piešinius, keramiką arba audinius) ir visi kartoja tą pačią maldelę: „Hello. How are You? Where are You from?“. Tada dar tenka aiškinti kas ta Lithuania, o po to jau seka bandymai įrodinėti, kad mums nieko nereikia, kad negalime suvenyrų tampytis kuprinėse visą likusį kelionės laiką ir t.t. Po poros tokių „pokalbių“ jau būna negera, o po trečio „Hello. How are You?“ norisi prismaugti visus siūlytojus :)

Vis dėlto, Baganas yra viena įspūdingiausių mūsų kada nors matytų vietų ir jos paveikslas išliks atmintyje visą gyvenimą.

Hsipaw

Kai jau atgavau jėgas, iš Pyin U Lwin patraukėme į Hsipaw. Nors ir užtrunka gerokai ilgiau nei autobusu, mes į Hsipaw važiavome traukiniu, nes norėjome pamatyti britų nutiestą viaduką virš tarpeklio. Viadukas mūsų itin nesužavėjo, bet pats važiavimas traukiniu buvo tikrai įdomus. Norėdami kuo mažiau pinigų atiduoti valdžiai (visi traukiniai Mianmare, deja, yra valstybiniai) ir pabūti tarp vietinių, pasirinkome važiuoti žemiausia klase. Daugiau nei 7 valandos ant medinio suolo, negalint normaliai ištiesti kojų, nes priešais sėdi trys moteriškės, nėra labai patogu, bet vis tiek smagu. Pavyzdžiui, po mūsų suolu buvo patalpintas krepšys su būriu vištų. Praėjimai vagone buvo užkrauti įvairiomis daržovėmis ir dar velnias žino kuo. Pro visus tuos ryšulius vis bandė prasibrauti užkandžių pardavėjai. Ant siaurų suolelių dažniausiai sėdėjo po tris žmones ir visi nuolat šurmuliavo. Žinoma, pro traukinio langą irgi buvo į ką pažiūrėti, nes pravažiavom daugybę kaimų ir gražių vietovių.

Nors po ilgos kelionės traukiniu buvome šiek tiek pavargę, Hsipaw mums iškart patiko, nes žmonės čia labai mieli, viešbutis, kuriame apsistojome, tvarkingas, miestelyje maisto yra pigaus ir gan skanaus, o dideliam Donato džiaugsmui – bokalas alaus kavinėse kainuoja mažiau nei 1,5 lito :) Šiaip birmietiškas maistas mūsų itin nežavi, nes jis riebus ir dažnai per sūrus, todėl dažniausiai renkamės indų ir kinų restoranėlius. Jų yra beveik visur, nes tada, kai Mianmaras buvo britų kolonija, britų skatinami į šalį privažiavo daugybė indų ir kinų. Tiesa, indų birmiečiai nemėgsta, nes, jų teigimu, indai yra per juodi, todėl žemesni už birmiečius. Be to, britai kolonijiniu laikotarpiu indus siuntė prižiūrėti birmiečių, todėl birmiečiams indai yra „priešai“. Mes nieko prieš indus neturime, jų maistas skanus, o ir kainos indų restoranėliuose juokingos (žmogui vegetariškas patiekalas su ryžiais arba indišku paplotėliu dažniausiai kainuoja apie 1,5 lito, o jei mėsa – apie 3 litus). Beje, Mianmare beveik tapome vegetarais, nes maistas be mėsos čia ir skanesnis, ir saugesnis, ir pigesnis.

Hsipaw miestelyje galima ne tik skaniai pavalgyti, išgerti pigaus alaus ir gerai išsimiegoti, bet yra ir ką pamatyti. Prie miestelio yra išlikę keliolika ar keliasdešimt nedidelių beveik tūkstančio metų senumo šventyklų, kurios glaudžiasi prie mažų kaimelių bei vienuolyno. Geriausia Hsipaw vieta saulei leidžiantis – šventykla ant kalno, nes nuo ten atsiveria įspūdinga, saulėlydžio spalvų nudažyta miestelio, upės ir kalnų panorama. Vaizdas tiesiog užburia, o tyliai skambantys šventyklos varpeliai sukuria dar ypatingesnę, mistišką atmosferą.

Aplinkui Hsipaw išsibarstę daugybė mažų kaimelių. Dvi dienas važinėdami motoroleriu mes aplankėme nemažai jų. Vietiniai visur neįtikėtinai draugiški, bet ypač mus sužavėjo Palaung genties žmonės. Jie ne tik maloniai bendravo, šypsojosi, noriai pozavo, bet ir pasikvietė mus į svečius išgerti arbatos. Nors ir nelabai susišnekėjom, bet buvo linksma ir gera su jais pasisėdėti. Taip pat įdomu buvo apsilankyti cukranendrių fabrikėlyje ir pažiūrėti, kaip natūraliai gamina cukrų. Be to, labai mieli žmogučiai ten mums įdavė didelius gabalus cukraus, kuriuos dar ilgai valgysim, ir netgi pagamino po čiulpinuką iš cukranendrės stiebo ir cukraus masės.

Hsipaw ir jo apylinkės, o ypač čia gyvenantys nuostabūs žmonės, mums paliko itin šiltų ir neišdildomų įspūdžių. Be to, mus jau gerai pažinojo viešbutuko darbuotojai ir vieno restoranėlio smagus savininkas kinas, tad Hsipaw jautėmės beveik kaip namie. Tačiau pabodo stingdančiai šaltos naktys ir rytai, norėjosi pamatyti ir kitų Mianmaro vietų, sutikti dar daugiau mielų žmonių bei patirti naujų įspūdžių, todėl iš Hsipaw grįžome atgal į Mandalay, o iš ten patraukėme į tūkstančius šventyklų glaudžiantį Baganą.

Pyin U Lwin

Iš dulkėse paskendusio Mandalay pabėgome į Pyin U Lwin miestelį kalnuose. Tai buvusi kolonistų britų vasaros rezidencija, nes čia jie galėdavo pailsėti nuo alinančio karščio. Miestelis mums patiko labiau nei iki tol lankyti du didžiausi Mianmaro miestai. Visų pirma, čia buvo daug mažiau dulkių ir nebuvo smogo. Taip pat žmonės mums pasirodė draugiškesni, nuoširdesni ir nesistengiantys apgauti turistų.

Tačiau pasidžiaugti šiuo miesteliu beveik neteko, nes aš (Miglė) apsinuodijau ir visą laiką praleidau tualete arba lovoje. Bet bent jau Donatas už mus abu pasimėgavo skaniais ir pigiais „čiapati“ ir nemokama kiniška arbata :)

Mandalay

Nors antrąją dieną Jangonas mums jau atrodė šiek tiek mielesnis, bet ilgiau jame būti vis tiek nesinorėjo. Todėl naktiniu autobusu patraukėme iš Jangono į Mandalay.
Autobusas buvo tvarkingas, su oro kondicionieriumi ir nieko neprikrautas. Atrodė įtartina :) Ir ne veltui. Vos pajudėjus įjungė karaokę (tiesa, ji nebuvo tokia siaubinga ir spiegianti kaip Laose ar Kambodžoje, o kartais muzika buvo netgi graži). Vėliau įjungė nesamoningą vietinį filmą. Blogiausia, kad jie garsą atsuka beveik maksimaliai. Neprikrautas autobusas taip pat išbuvo neilgai. Viename miestelyje į autobuso saloną įkrovė net 4 motorolerius! Tiesa, jie mums visiškai netrukdė. Didesnė problema buvo nuolatiniai sustojimai pavalgyti arba pasų patikrinimas. Vos pavykdavo užmigti, greitai tekdavo lipti iš autobuso rodyti paso. 3 valandą nakties visiems keleiviams išdalino dantų šepetukus ir pastas, o kai visi išsivalė dantis, ėjo pusryčiauti. Po šitos procedūros vėl važiavome toliau bei miegojome, tad ne visai supratom to dantų valymosi ir pusryčiavimo prasmės 3 valandą nakties. Kelionė į Mandalay užtruko tik 12 valandų, tad mums pasisekė, nes kartais tą patį atstumą važiuojama 15 valandų ar net ilgiau.

Mandalay, taip pat kaip ir Jangonas, mus pasitiko kalnais dulkių ir chaotišku eismu. Be to, nors daugybę kartų buvau girdėjusi ir skaičiusi, kad birmiečiai yra be galo draugiški, Mandalay mes draugiškumo sulaukdavome tik iš siūlančių savo paslaugas taksi bei rikšų vairuotojų ir iš pardavėjų. Net vienuoliai čia mums pasirodė kažkokie chamiški, nes kai kurie mažesni tiesiog ateidavo prie viešbučio per rytinius aukų rinkimus ir prašydavo pinigų iš turistų, net nesiruošdami eiti kitur! Gali būti, kad tai net ne vienuoliai, o šiaip vaikai aprengti vienuolių rūbais. Nors, pavyzdžiui, Jangone vienas vienuolis vietoj to, kad iš mūsų prašytų aukos, mums davė skanių bandelių :)

Vaikų draugiškumas Mandalay ir aplinkiniuose miesteliuose irgi dažnai buvo apsimestinis. Dažniausiai po žodžio „hello“ sekdavo žodis „money“. Kai jau jie mums visai nusibodo, matydami, kad vaikai artėja prie mūsų, pirmi pasakydavome „hello money“ ir tiesdavome ranką. Tada vaikai pasimeta ir nueina. Tačiau patys turistai yra kalti dėl tokio vaikų elgesio kai kurių valstybių turistinėse vietovėse. Vyresni užsieniečiai dažnai duoda vaikams dolerį, saldainį ar dar ką nors, o tada tėvai dar daugiau vaikų siunčia taip uždirbti šeimai pinigų bei patiems vaikams pradeda atrodyti, kad kiekvienas turistams jiems turi kažką duoti.

Taip pat mus be galo nervino Mandalay taksistų keista savybė – susitarimų nesilaikymas. Ne kartą nutiko taip, kad susitari su vairuotoju dėl kainos (ir mes ją pakartojame bent tris kartus), o kai jau reikia mokėti, jis pradeda reikalauti didesnės sumos. Arba sutinka padaryti tarkim kažkokiai ekskursijai nuolaidą, bet po visko vėl prašo pilnos kainos. Visose iki šiol lankytose pietryčių Azijos šalyse, nors kartais derėtis tekdavo ilgai, bet susitarimas būdavo tvirtas ir sutarta kaina nebesikeisdavo. O Mandalay vis tekdavo galvoti, ar teks pyktis su vairuotoju, kai ateis laikas mokėti. Pykomės dažnai, bet daugiau nei sutarta vis tiek nemokėdavom. O jie mus vis keikdavo :)

Pačiame Mandalay nelabai yra ką žiūrėti (nebent nusipirkus brangų bilietą į keletą rūmų bei šventyklų ir taip dešimčia dolerių tiesiogiai parėmus chuntą), tačiau aplinkiniai miesteliai verti dėmesio. Nors bilietų į kai kuriuos objektus juose taip pat reikia, tačiau taksi vairuotojai žino būdus, kaip ten patekti nemokamai ir vėlgi išvengti tiesioginio valdžios parėmimo. Ypač gražu ir ramu Sagaing miestelyje, nes ten daugybė šentyklų, vienuolynų ir gyvena apie 6000 vienuolių. Tik šiuo metų laiku viskas labai išdžiūvę ir dulkėta, tad grožio mažiau nei galėtų būti.

Mianmaras. Jangonas. Pirmasis įspūdis

Pirmoji mūsų stotelė Mianmare buvo Jangono miestas (beje, nuo 2005 metų tai nebėra Mianmaro sostinė, nes valdžia nusprendė perkelti sostinę į kelis šimtus milijonų dolerių kainavusį naujai pastatytą miestą – Nay Pyi Taw).

Dar važiuodami iš oro uosto į viešbutį pamatėme, kad ši šalis smarkiai skiriasi nuo visų mūsų iki šiol matytų pietryčių Azijos valstybių, o po Tailando buvo netgi šioks toks šokas. Pirmiausia, į akis krito didelė netvarka, duobėti šaligatviai, debesys dulkių ir dūmų.Taip pat daugybė apleistų kolonijinių laikų pastatų. Vėliau susidūrėmė ir su nuolatine elektros dingimo problema. Ypač sunku buvo rasti veikiantį internetą, nes, nuolat dingstant ir vėl atsirandant elektrai, internetas niekur neveikė. Veikiantį pavyko aptikti tik po penkių ar šešių bandymų. Interneto „greitis“ irgi nežavėjo. Mūsų abiejų elektroninio pašto pasitikrinimai ir laiško išsiuntimas užtruko beveik pusvalandį.

Žmonės Mianmare atrodo išskirtinai. Dar būdami Tailande, prie pat sienos su Mianmaru, pastebėjome, kad birmiečiai vyrai dėvi sijonus (na ne bet kokius, o vadinamus „longyi“). Moterys veidus išsitepusios „thanakha“ – pasta, pagaminta iš medžio lapų, apsaugančia nuo saulės ir raukšlių bei maitinančia ir vėsinančia odą. Gatvėse matosi daug raudonų, panašių į kraują dėmių, o kai kurių vietinių dantys ir burnos atrodo pilnos kraujo. Tačiau tai ne kraujas, o pakramtytas ir išspjautas arekos riešuto ir betelio lapo derinys, turintis psichotropinių savybių.

Tad pirmasis įspūdis, nors ir buvo stiprus, nebuvo itin teigiamas. Tiesa, prie to prisidėjo nemažai šalutinių veiksnių. Visa diena buvo nelabai sėkminga. Visų pirma, vos nepavėlavome į lėktuvą, nes Bankoke užstrigome didžiulėse eilėse prie pasų patikrinimo (bet kadangi jau buvome užsiregistravę į skrydį ir pridavę bagažą, lėktuvas mūsų laukė). Taip pat džiaugtis nauja šalimi trukdė tai, kad Donatui skaudėjo skrandį ir pakilo temperatūra. Galutinį tašką padėjo nesąžiningi pinigų keitėjai (Mianmare pinigai keičiami ne bankuose, o viešbučiuose, gatvėse ir pan.), nes praradom šiek tiek pinigų ir labai pykom ant savęs ir ant Mianmaro.