Donato gimtadienis Lisu genties kaime

Kadangi Mae Hong Son mums niekaip „neprilipo“, nusprendėme važiuoti į kitą, mažiau turistų lankomą miestelį, pavadinimu Soppong. Apsistojome ne viešbutyje, o netoli miestelio esančiame Lisu genties kaimelyje, amerikiečio ir Lisu genties moters namuose. Jie vedę 5 metus. Į savo namus priima turistus ir iš to ne tik užsidirba, bet ir supažindina užsieniečius su Lisu genties gyvenimu bei prisideda prie unikalios kultūros išsaugojimo. Turistams suteikiama nakvynė ir maitinimas tris kartus per dieną už 300 batų žmogui (apie 23 litus). Taip pat galima papildomai užsisakyti kursus, pavyzdžiui, Lisu maisto gaminimo, audimo, krepšių pynimo, masažo ir kt.



Pirmąją dieną aplankėme ir kitus Lisu genties kaimelius. Eiti tikrai nebuvo lengva, nes teko kopti į labaaai statų kalną. Tačiau kuo aukščiau lipome, tuo mažiau modernius kaimus radome. Be to, šiuose kaimeliuose gyvena labai draugiški žmonės. Ypač linksma buvo stebėti ir bendrauti su vaikais, kurie mums ir pašoko, ir demonstravo kaip gerai moka važiuoti dviračiais, ir pozavo.



Antroji diena buvo ypatinga – Donatui sukakojo 27-eri! Ta proga pusdienį pratinginiavome tiesiog stebėdami kaimo gyvenimą iš balkonėlio ir žaisdami su tingiu ryžu katinu : ) Papietavę ėjome pasimaudyti šaltame ir skaidriame kalnų upės vandenėlyje. Vakare bendravome su naujais gyventojais – miela malaiziečių šeima. Taip pat žiūrėjome filmą apie Lisu genties buitį, šventes. Be to, pasilepinome Lisu masažu.



Pagyvenimas Lisu kaime buvo įdomi patirtis. Smagu nors kartą ne tik pažiūrėti į kaimelį iš šalies, bet ir pagyventi jame. Prie teigiamo įspūdžio labai prisidėjo ir malonūs šeimininkai – Albertas ir Suzana. Negaliu nepaminėti ir to, kad buvom labai skaniai maitinami : )



Nepatiko tik tai, kad naktimis ir rytais ten labai šalta (žinau, kad dabar piktdžiugiškai šypsotės). Kaimelis kalne, todėl nors dieną karšta, naktį atvėsta vos iki plius kelių laipsnių. Aišku, jums atrodo juokinga, kai pas jus vos ne minus 30, bet jūs turit radiatorius ir štiltą patalynę, o mes - skylėtą tikmedžio namuką ir keletą ne itin šiltų antklodžių.
Bet šaltis, palyginus su kita mus nuolat kamuojančia problema, yra niekis. O ta didžioji problema – gaidžiai!!! Oi kaip mes jų nemėgstam... Net ir didesniuose miesteliuose jų visada būna greta viešbutuko, o Lisu kaimelyje jų buvo visas choras! Ir blogiausia, kad jie pradeda giedoti visai ne saulei tekant, o tada, kai mes einame miegoti ir savo siaubingą pasirodymą tęsia per visą naktį! Donatas vis kuria planą, kaip juos nukenti, bet kol kas veiksmų nesiėmė : )
Tam, kad „rimčiau“ atšvęsti Donato gimtadienį, šiandien atvažiavome į Pai. Manome, jog Pai miestelis tam yra labai tinkama vieta. Nors tai visiškai turistinis miestelis, bet visi žmonės atsipalaidavę, yra daugybė barų, gyvos muzikos. Kaip būtų smagu, jei ir jūs švęstumėte čia kartu su mumis!
P.S. palinkėkit mums mažai gaidžių šią naktį : )