Pulau Tioman

Po smagaus lietuvių pasisėdėjimo šiek tiek numigę, ankstų rytą pradėjome ilgą kelionę Tioman salos link. Pirmąją dieną, pasinaudoję trimis autobusais ir užtrukę apie 10 valandų, pasiekėme jaukų Mersing miestelį. Pernakvoję jame, kitą rytą sėdome į laivą ir po kankinančių beveik trijų valandų nuolatinio siūbavimo, pasiekėme salą.

Jūra ir skanus maistas greitai padėjo užmiršti visus ilgos kelionės iki salos vargus. Smagu buvo susipažinti su kaimynais ir sugyventiniais – ne tik naminiais katinais ir ožkomis, bet ir beždžionėmis, paprastomis ir milžiniškomis voverėmis, mažiukais ir didžiuliais driežais, šikšnosparniais, skorpionais, vorais, pitonu. Tik būriai uodų ir dar velnias žino kokių kandančių padarų mažai džiugino.



Dažniausiai mūsų dienotvarkė saloje apsiribojo miegu, jūra ir maistu. Kad visai neaptingtume, vieną dieną išsiruošėme į gretimą Tekek miestelį bei paplūdimį. Jolita dar beeidama iki ten šiek tiek „pasvilo“, o bandymas pasideginti keletą minučių baigėsi ryškiai „ružavu“ įdegiu :) Net ir mūsų su Donatu beveik negriukų oda paraudo! Bet šią saulės ataką kentėjome ne tik dėl gražaus paplūdimio, bet ir dėl miestelyje esančių neapmuitinamų prekių parduotuvių. Šiaip Malaizijoje alaus butelis parduotuvėse kainuoja beveik 10 litų, o vynas ir stiprusis alkoholis dar daug brangiau. Tačiau Tioman sala yra bemuitė zona, todėl čia, pavyzdžiui, skardinę alaus galima nusipirkti už mažiau nei 2 litus ar litrą „Bacardi“ už 34 litus.



Dar vieną dieną nusprendėme per džiungles pasiekti keletą įlankų su laukiniais paplūdimiais bei Salang miestelį. Tačiau pamačiusi, kad keliukas status, oras be galo tvankus ir drėgnas, tad prakaituoti tektų daug, nusprendžiau pagailėti savo ir taip ne itin daug likusio svorio ir pasilikau tinginiauti. Donatas ir Jolita norėjo pasportuoti, tad paplūdimius pasiekė. Tik iki Salang miestelio nenuėjo. Atseit tik todėl, kad man vienai nebūtų liūdna. Nepatikėjau :)

Taman Negara

Pakankinę Jolitą Kuala Lumpūro karščiu ir ilgais vaikščiojimais, išsivežėm ją į džiungles :) O tiksliau - į Taman Negara nacionalinį parką. Šios džiunglės laikomos seniausiomis pasaulyje. Joms apie 130 milijonų metų.

Pažintį su džiunglėmis pradėjome nuo plaukimo per jas tekančia upe. Tačiau tai nebuvo itin įspūdinga ir verta kainos. Tuo tarpu mūsų pasivaikščiojimas džiunglėse buvo tikrai smagus. Itin daug gyvių nepamatėm, bet gerai pasilaipiojom po kalniukus, paprakaitavom, pasimaudėm upėje ir, be abejo, pasigrožėjom džiunglėmis. Taip pat perėjom medžių viršūnėse kabančiu beždžionių tiltu.



Kad įspūdžių būtų dar daugiau, į džiungles užsukome ir sutemus. Žinoma, giliai nelindome, tačiau aklina tamsa ir įvairūs garsai tikrai darė įspūdį. Taip pat pamatėme didžiulių vorų, skorpionų bei kitokių keistų gyvių, kurių dieną nesimatė.



Smagiai laiką leidome ne tik džiunglėse, bet ir miestelyje, kuriame apsistojome. Ten tuo pat metu buvo ir Augustas su Reda, o penkiems lietuviams juk negali būti liūdna. Visi padegustavom dar šiek tiek mūsų išsaugoto Mianmaro romo, pasivaišinom lietuvišku sūriu. Besėdint ir naktis atėjo :) Su Reda ir Augustu, deja, teko išsiskirti, bet tikiuosi, kad mūsų keliai Azijoje susikirs dar ne kartą!

Kuala Lumpūras. Malaizija

Atvykę į Malaiziją vėl prisiminėm, kaip nerealu yra keliauti. Vos nusimetę kuprines norėjom ištyrinėti kiekvieną Kuala Lumpūro kampelį. Net pamiršom, kad esame pavargę ar kad laikas eiti miegoti.

Dar nuostabiau buvo tai, kad ne tik negalėjome atsidžiaugti nauja šalimi, bet ir pagaliau sulaukėme Jolitos bei susitikome su kitais lietuviais keliaujančiais po Aziją – Reda ir Augustu.


Pats Kuala Lumpūras mums tikrai patiko. Kartais buvo lengva pamiršti, kad esame Azijoje, nes miestas labai tvarkingas, modernus. Tik, kai niekas nepraleidžia per perėją arba važiuoja per raudoną šviesoforo signalą, greitai prisimeni, kur esi :)


Įspūdingiausia Kuala Lumpūro vieta be konkurencijos pripažinom "Petronas Towers" dangoraižius dvynius. Į juos norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Niekaip negalėjom atsigrožėti! Buvome pakilę ir į 41 aukšte esantį juos jungiantį tiltelį.


Žinoma, labai svarbią keliavimo Azijoje dalį sudaro maistas, tad Kuala Lumpūre ragavome įvairiausius patiekalus. Ir nei vienas nenuvylė! Taip pat turgelyje užsipirkome vaisių, kai kurių net pavadinimų nežinojome, ir darėme degustaciją. Daug džiaugsmo mums su Donatu suteikė ir lietuviškas sūris bei duona. Ačiū tau, Jolita!

Paskutinės dienos Tailande. Krabi

Iškeitę Lanta salą į Krabi miestą nei kiek nesigailėjome. Laikas Krabi prabėgo greitai ir smagiai. Vieną dieną vykome į ekskursiją laivu po aplinkines saleles. Už 30 litų žmogui (įskaitant ir šiokius tokius pietus, vandenį, vaisius) gavome tikrai neblogą pramogą. Gamta prie Krabi įspūdinga: žemėje ir jūroje stūksančios uolos, skaidrus vanduo, baltas smėlis salose. Tad buvo gera pasiplaukioti ir pasigrožėti tokiais vaizdais. Dar ir povandeninį pasaulį šiek tiek patyrinėjom, pasimaudėm. Deja, ir parudavom dar smarkiau. Jau visai į baltuosius nebeesam panašūs :)



Beje, ne tik pati ekskursija, bet ir jos pirkimas buvo labai malonus. Jei kam teks būti Krabi ir norėsite įsigyti ekskursiją, susiorganizuoti transportą ar šiaip kils kokių klausimų, labai rekomenduojame kreiptis į agentūrą „Yes I Can“. Tokių nuoširdžiai draugiškų žmonių kaip šios agentūros darbuotojos retai kur sutiksi! Tad nieko keisto, kad šioje agentūroje praleidome gerokai daugiau laiko nei realiai užtruktų kelionės pirkimas ir lankėmės ten kasdien :)

Likusį laiką tiesiog vaikštinėjome po miestą, stebėjome vietinių gyvenimą, ragavome maistą turguose bei „mirkome“ internete :)



Tai buvo paskutinės mūsų dienos Tailande. Nors ir laukėme skrydžio į Malaiziją, tačiau Tailandą palikti buvo šiek tiek gaila. Šioje šalyje tiesiog labai gera! Galbūt Tailande pernelyg daug turistų, kainos taip pat kasmet vis nedraugiškesnės, tačiau čia neįtikėtinai paprasta ir patogu keliauti, žmonės labai malonūs, gamta graži, maistas puikus. Nors mes nelinkę lankytis toje pačioje šalyje keletą kartų, kai pasaulyje tiek daug nuostabių valstybių, tačiau į Tailandą dar turbūt sugrįšime. Ir gal net ne kartą!

Koh Lanta

Šiaip ne taip prisivertę palikti Koh Phangan rojų, atvykome į Koh Lantą. Tačiau nuo pat pirmųjų buvimo ten akimirkų troškome sugrįžti į tą paliktąjį rojų. Atrodo, ir jūra yra, ir smėlis, ir saulė, bet kažkas ne taip. Nėra tokio skaidraus vandens, įspūdingo povandeninio pasaulio, ant galvos krintančių kokosų :) Nėra tokios ramybės ir malonios atmosferos... Be to, viešbučių kainos ir kokybės santykis ten daug prastesnis nei turėjome Koh Phangan. Maisto kainos mums taip pat pasirodė stipriai užkeltos. Net ir gatvės užkandinėse kainos užsieniečiams dažniausiai turistinės.

Žinoma, kiekviena vieta turi savų privalumų. Koh Lantoje galima rasti visiškai tuščių paplūdimių, pamatyti daugiau vietinio gyvenimo. Be to, šios salos gyventojai mums pasirodė gerokai draugiškesni už Koh Phangan žmones.

Pabuvus beveik savaitę, mums ši sala vis tiek niekaip “neprilipo“, todėl nusprendėme nebesikankinti ir paskutines dienas Tailande praleisti Krabi mieste. Daugumai atrodytų keista, kad mes pasirinkome sėdėjimą niekuo neypatingame mieste, vietoj buvimo saloje, tačiau mes ten kažkodėl nebegalėjome daugiau ištverti nei dienos. Galbūt mums Koh Lanta neįtiko ir dėl su ja pačia nesusijusių priežasčių. Pirmiausia, tuo metu buvo Velykos ir mes labai norėjome būti kartu su artimaisiais, tad buvo liūdna. Galbūt mums tiesiog pabodo jūra ir smėlis. Galbūt jau norėjosi naujų įspūdžių, aktyvesnio keliavimo. Be to, nekantriai laukiame skrydžio į Kuala Lumpūrą, nes ne tik atsidursime dar nelankytoje šalyje, bet ir susitiksime su mūsų drauge Jolita bei keletą savaičių keliausime trise!