2010 m. liepos 24 d., šeštadienis

Georgetown. Malaizija

Iš Indonezijos grįžę į Malaiziją jautėmės kaip patekę į Europą. Buvo sunku suvokti, kad 400 kilometrų atstumą įmanoma autobusu įveikti vos per 5 valandas, o ne kratytis pusę paros. Negalėjome atsistebėti švara, tvarka. Niekas nebešaukė „hello mister“ ir net beveik nespoksojo. Taip pat buvo be galo keista turėti dušą su karštu vandeniu. Mums jau būdavo savaime suprantama praustis tik po šaltu vandeniu ir netgi pripratom naudotis mandi (kai pasisemi vandens iš vonelės ar kubilo ir piliesi ant savęs).

Georgetown‘e pakliuvome į skirtingų kultūrų miksą. Vieną akimirką galėjome girdėti iš mečetės sklindančias maldas, kitą - klausytis indiškos muzikos, paėję kelis šimtus metrų grožėjomės kinų namais ir šventyklomis. Be to, jautėmės kaip Londone vaikščiodami po kolonijinių laikų pastatų rajonėlį.



Negalima nepaminėti ir Georgetown‘o maisto. Šiame mieste alkanas tikrai neliksi. Mums itin patinka indų virtuvė, tad Georgetown‘e išbandėme daugybę indiškų patiekalų bei kasryt laimingi bėgdavome valgyti roti (indiškas blynas, kuris valgomas su padažais). Buvo labai gaila iš šito miesto išvažiuoti :)

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Togean salos

Norėdami patekti į šitą rojų turėjome atkentėti 15 valandų su vemiančiais indoneziečiais autobuse, 5 valandas karštame mikriuke ir dar 4 valandas sausakimšame kelte. Tačiau varginančią kelionę greitai padeda pamiršti visiška ramybė ir atitrūkimas nuo pasaulio, skaidrus kaip baseine jūros vanduo, irstymasis baidare tarp koralų, snorklinimas koralų sode, pusryčiaujant praplaukiantis būrelis delfinų, šviežia žuvis pietums ir vakarienei... Net sunku patikėti, kad pasaulyje dar egzistuoja tokių nerealių vietų!



Togean salos buvo mūsų paskutinė stotelė Indonezijoje. Du mėnesiai šioje šalyje visiškai neprailgo. Nors transportas, itin didelis vietinių dėmesys bei cigarečių dūmai mus dažnai erzindavo, tačiau iš esmės Indonezija paliko labai gilų ir teigiamą įspūdį. Būtinai reiks čia sugrįžti, nes šalis tokia didžiulė ir kiekviena sala tokia skirtinga, kad spėjome pamatyti tik nedidelę dalelę to, ką Indonezija turi pasiūlyti.

2010 m. liepos 17 d., šeštadienis

Sulawesi. Tana Toradža

Po siaubingos kelionės keltu šiek tiek atsigavę Makassar mieste (nors naktimis keldavomės žiūrėti futbolo, tad itin gerai pailsėti nepavykdavo :))) ), patraukėme į vieną įspūdingiausių mūsų kada nors lankytų vietų – Tana Toradža.

Kelionė autobusu iki Tana Toradža vietoje planuotų 8 valandų savaime suprantama užtruko gerokai ilgiau – 11 valandų. Bet kokie vaizdai pakeliui! Manėme, kad Flores gamta nereali, bet dar nebuvome matę Sulawesi. Vau!



Tana Toradžoje gyvena unikalias tradicijas turinti tauta. Tokios namų architektūros nerasi niekur kitur pasaulyje. Tačiau labiausiai jie stebina savo požiūriu į mirtį. Jiems laidotuvės yra pati svarbiausia gyvenimo dalis. Jos vyksta ne iškarto žmogui mirus, bet gali būti surengtos ir po metų ar kelių, t.y. po tiek laiko, kiek reikia joms pasiruošti. Visus tuos mėnesius ar metus mumifikuotas mirusysis laikomas jo namuose. Jei ji ar jis buvo turtingas, į laidotuves susirenka šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Toradžų kapai taip pat neįprasti. Žmonės laidojami uolose arba didžiuliuose akmenyse. Kūdikiai gali būti laidojami medžio kamiene.



Liepa ir rugpjūtis – pagrindinis laidotuvių sezonas, nes per vasaros atostogas toradžos sugrįžta į gimtinę dalyvauti laidotuvėse. Mes irgi padalyvavom vienose didžiulėse laidotuvėse. Jos truko tris dienas. Mes buvome pirmąją laidotuvių dieną. Pirmiausia vyko itin triukšmingas karsto įnešimas į specialiai įrengtą laidotuvių ceremonijos vietą. Vėliau buvo aukojami buivolai (žiaurus vaizdelis). Taip pat nuolat ėjo delegacijos su aukomis mirusiojo artimiesiems (dažniausiai nešama cigarečių arba betelio). Aišku per laidotuves neapsieinama be maisto ir gėrimų. Mirusiojo anūkė mus taip pat pakvietė papietauti, tad turėjome progą paragauti tradicinių patiekalų. Šiaip visa ceremonija buvo be galo triukšminga ir labiau priminė vestuves nei laidotuves. Apskritai, jautėmės kaip kitoje planetoje ar žiūrėdami televizorių, nes viskas mums buvo labai neįprasta.

Iš Flores į Sulawesi

Transportavimasis iš Flores salos į Sulawesi kol kas buvo siaubingiausias šioje kelionėje. Keltas turėjo išplaukti vidurnaktį ir atplaukti už 22 valandų. Nesitikėjome, kad išplauksime ir atplauksime laiku, nes juk esame Indonezijoje. Bet kad keltas atsiras tik 9 valandą ryto, o iš uosto pajudėsime tik vidurdienį, irgi nemanėme.

Pusę nakties prasitrynėme viešbučio fojė (gerai, kad futbolą rodė). Po to jau ėjome į uostą, nes tiksliai nežinojome, kada tas keltas išplauks. O jo pražiopsoti visai nesinorėjo, nes kitas būtų tik už dviejų savaičių.

Atkentėję bemiegę naktį tikėjomės, kad kelte bent šiek tiek pavyks pailsėti. Tačiau vos jį išvydę supratome, koks košmaras mūsų laukia. Laive jau buvo tokia daugybė žmonių, kad buvo neįmanoma pro juos prasibrauti. O dar kiek buvo norinčiųjų įlipti!



Deniuose kepino saulė arba net nebuvo kur pastatyti kojos, ką jau kalbėti apie kuprinių pasidėjimą ir kilimėlio pasitiesimą. Mes turėjome biliete nurodytas vietas (jų užtenka ne visiems, gauna tik tie, kurie nusiperka bilietus anksčiau už kitus), tik dar teko iš jų iškrapštyti indoneziečius. Bet tos vietos mums nesuteikė nei menkiausio palengvėjimo, nes jautėmės kaip tvarte. Ten tiesiog daugybė lovų-gardelių, kalnai šiukšlių, visur laksto tarakonai, jokių langų, siaubingai tvanku, karšta ir prirūkyta taip, kad net akis graužia (indoneziečiai rūko visur ir visada, net jei patalpa nevėdinama ir joje pilna kūdikių ir nėščių moterų).

Toje „dujų kameroje“ praleidome košmariškiausias valandas kelionėje. Kai jau norėjosi verkti, pradėjom ieškoti kokio nors sprendimo. Iš kitų turistų sužinojome, kad pačiame kelto viršuje yra nemažai vietos. Ten nebuvo jokio stogo, bet saulė jau leidosi, o į lietų visiškai nebuvo panašu, tad kuo greičiau susirinkome kuprines ir lėkėme į viršų. Sunku apsakyti, kokia palaima buvo kvėpuoti grynu oru ir nebūti šlapiems nuo prakaito! Ir net jei buvo kieta ir purvina, vis tiek buvo daugybę kartų geriau nei „dujų kameroje“. Kiek bijojome, kad naktį sušalsime, bet buvo tik vos vėsoka. Tačiau ryte darėsi vis karščiau ir karščiau, kol visai pradėjo kepinti saulė. Laimei, radome šiokį tokį pavėsį, bet vis tiek buvo žiauriai karšta. O kranto vis nesimatė...



Atplaukėme 4 valandą po pietų, nuo planuoto laiko pavėlavę „tik“ 18 valandų. Po šito pasiplaukiojimo buvome panašūs į zombius ir žemė siūbavo po kojomis. Viskas buvo savotiška patirtis, bet niekada to nebenorėtume pakartoti.

Be to, ilgą laiką praleidę tarp indoneziečių, dar geriau suvokėme, kokie jie paršeliai. Spoksojimas, rodymas į mus pirštais, rėkimas „hello mister“ bei nuolatinis rūkymas mūsų nebestebino, nors ir labai erzino. Tačiau jie dar ir spjaudėsi bei mėtė šiukšles ant grindų arba į vandenį. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek į jūrą buvo išsviesta plastikinių butelių, maišelių, indelių. Siaubingiausia buvo tai, kad net kelto prižiūrėtojai, pririnkę didžiulius maišus šiukšlių, juos vertė per bortą į jūrą!