2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

Manila

Po tarpinės stotelės Cebu mieste (bei tuo pačiu pavadinimu vadinamoje saloje), kuriame praleidome vieną parą, atskridom į mūsų paskutinę Filipinuose lankomą vietą – sostinę Manilą. Prieš atskrisdami apie Manilą žinojom kelis nedžiuginančius faktus: tai daugiau nei 11 milijonų gyventojų turintis miestas-metropolis, kuriame vyrauja skurdas, nešvara, nusikaltimai ir transporto kamščiai. Tiesiog tai žmonių, kurie plūsta į sostinę tikėdamiesi geresnio gyvenimo, perpildytas miestas.

Bet iš pirmo žvilgsnio Manila mums pasirodė gan normalus Pietryčių Azijos didmiestis. „Atskridę“ taksi nuo oro uosto iki miesto centro virš miesto nutiestu greitkeliu ir pasukę į gatveles, nieko tokio neįprasto nepastebėjom. Eismo srautai nemaži, bet judantys, šiukšlių kiekiai panašūs kaip ir kituose miestuose, žmonių gatvėse taip pat neatrodo perdaug. Pagalvojom, kad ne tokia jau ir baisi ar bloga ta Manila. Bet klydom...

Kai nuvykom aplankyti istorinį Manilos centrą Intramuros – akmeninėmis sienomis apjuostą senamiestį-tvirtovę – pamatėme tikresnį sostinės veidą. Transporto srautas buvo toks intensyvus, paskendęs išmetamųjų dujų dūmuose ir chaotiškas, jog niekaip nesugalvojom kaip pereiti sankryžą, skiriančią mus ir senamiesčio vartus. Žmonių aplink mus taip pat buvo švelniai tariant daug. O dar tas karštis ir smogas. Pasijutom kaip pragaro katile. Na bet nieko, pagalvojom, kai po kelių minučių pastebėjom požeminę perėją. Nėra ko norėti, kad gatvės būtų ramios. Juk čia ne koks Vilnius, čia gi miestas-metropolis su keliolika milijonų sielų.

Einant link senamiesčio ir vaikščiojantis juo, vaizdais „šiek tiek“ šokiravo: aplink zujo purvinų vaikų, paauglių grupės; vaikai, kurie turėtų eiti į darželį ar pradinę mokyklą, dirbo nevaikiškus darbus; ant žemės, ant kartono lakštų miegojo apmusiję, murzini kūdikiai. Einant rankas vis tiesdavo išmaldos prašytojai – tie patys benamiai vaikai, nėščios ar su kūdikiais glėbiuose moterys, pagyvenę žmonės. Prie to kraupaus vaizdo dar prisidėjo baisi nešvara, aplink pūnančios šiukšlių krūvelės ir kai kur tekantys srutų upeliai. Bet dar labiau visa tai šokiruoja, kai pamatai didelį kontrastą tarp čia gyvenančių gyvenimo kokybės. Tą patyrėm tiek senamiestyje, kur šalia aptrupėjusių daugiabučių stovi prabangūs viešbučiai ir kiti pastatai, tiek aplankę dar porą rajonų.



Po senamiesčio nukulniavom tiltu per upę į kitą Manilos rajoną, laikomą pagrindine prekybine vieta, kurioje ypač savaitgaliais lankosi daugybė sostinės gyventojų. Kitaip tariant, tai didelis turgus, išsiraizgęs po gatves gatveles.

Vien nuėjimas iki šio rajono jau buvo iššūkis, nes reikėjo neįminti į ne šuns, o žmogaus š... Nuo tilto atsivėrė „įspūdinga“ panorama – iš kartono ir skardos palei upę suręstų namukų getas, šiukšlynais paversti neužstatyti ploteliai ir begalinis turgus. Šio rajono chaose teištvėrėm gal dešimt ar penkiolika minučių. Nors Maniloje yra daug baisesnių rajonų, mums užteko ir šio. Šokom į virš gatvių ir pastatų riedantį traukinuką ir pargrįžom į mūsų rajone esantį prekybcentrį, kad galėtume pravalyti plaučius kondicionuojamu oru bei daugmaž ramiai pavalgyti (prekybos centre taip pat chaosas, bet priimtino lygio ir kvapo:) ).



Paskutiniąją buvimo Maniloje bei apskritai Filipinuose dieną aplankėme Manilos verslo rajoną. Jausmas, lyg pakliūtum į visai kitą miestą ar net šalį. Kai kas šį rajoną net lygina su Singapūru. Nors iki pastarojo jam toloka, tačiau, lyginant su likusia Manila, atrodė įspūdingai: tviskantys dangoraižiai, žali skverai, švarios ir tvarkingos gatvės, keliolika galingų prekybos centrų bei juose esančios prabangios parduotuvės. O ir žmonių, galinčių lankytis šiuose prekybos centruose, netrūko.



Todėl padarėm išvadą, jog yra dvi Manilos – skurstančioji ir turtuoliškoji. Bet vis tiek nusprendėm, jog tokiame mieste nenorėtume gyventi. Užsidarę tarp prekybos centrų ir dangoraižių ilgai neišbūtume, o skurdas ir chaosas visai čia pat, vos už kelių gatvių...

Vis dėlto, jei kada nors tektų rinktis vietą pensijai, Filipinai (neskaitant Manilos) galėtų būti ta vieta. Žmonės čia mieli, o popsinio turizmo nenutryptų rojaus kampelių dar yra. Gaila, kad čia tebuvome tik 21 dieną. Tai tikrai per trumpas laikas šaliai, susidedančiai iš tūkstančių salų. Būtinai dar reikės kada nors į Filipinus sugrįžti! Ir pasinerti į naujų rojų paiešką.

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Bohol

Atplaukę į Bohol salos pagrindinį miestą Tagbilaran, triračio pagalba greitai pasiekėm viešbutuką. Čia išsipakavom kuprines, susikrovėm reikiamą (vanduo, fotikas, Lonely Planet‘as, kremas nuo saulės, purškikliai nuo uodų ir t.t.) ir nereikiamą (kompas) mantą į vieną mūsų mažųjų kuprinyčių ir iš karto patraukėm į motorolerių nuomos punktą.

Nuomos punkte mums pasisekė, nes gavome apynaujį bekelei skirtą Honda motorolerį su gilaus protektoriaus „traktorinėmis“ padangomis, galingesniu varikliu ir kitais tam reikalui skirtais elementais. Miglei uždėjom geltoną šalmą, man jo „nereikėjo“ (Filipinuose šalmas ale neprivalomas). Pirmiausiai nubirbėm iki degalinės, užsipylėm vieną litrą ir skubėjom iš miesto tyrinėti salos!

Pirmoji vieta, kurią nutarėme aplankyti, buvo tarsyrų rezervatas. Tačiau jau vien važiavimas iki jo vertas paminėjimo: vingiuotas keliukas tarp sodriai žalių, kokosų palmėmis apsodintų arba tankiu mišku apaugusių kalvelių, kelio pakraščiuose suręstos medinės trobelės, nukabinėtos „Coca-Cola“ reklamomis, kaimukai su išcackintomis ispaniško stiliaus pagrindinėmis aikštėmis ir senomis bažnyčiomis.

Na bet ne apie tai turiu rašyti. Juk mūsų tikslas – tarsyrai. Kas jie tokie? Tarsyrai (angl. tarsiers, liet. ilgakulniai) yra mažiausi pasaulio primatai su veikiausiai didžiausiomis pasaulyje akimis, lyginant galvos ir akies dydžio santykį. Kitaip tariant, tai mažiausios pasaulyje beždžionėlės (mokslininkai mane sukritikuotų už tokį tarsyrų apibūdinimą, nes jie nėra beždžionės), kurių viena akis (kita taip pat) didesnė už jų smegenis. Ir tos beždžionėlės tokios mielos! Vieną norėjom pasiimti su savim. Juokauju, žinoma. Bet nelabai juokinga, kai šiuos ne tik mažiausius, bet ir seniausius pasaulio primatus kai kurie vietiniai laiko narveliuose, nešioja kaip kokius kačiukus ar kitaip kankina. Ir tai daroma tik dėl to, kad turistai galėtų juos palaikyti rankoje, paglostyti, o vietiniams tai geras pajamų šaltinis. Nelaisvėje tarsyrai net nusižudo. Taip – nusižudo! Mat tarsyrai yra naktiniai gyvūnai, jiems reikia ramybės, tylos ir daug erdvės, t.y. miško. Todėl, jei kada būsit Bohol saloje ir nuspręsit aplankyti tarsyrus, jokiu būdu nelankykit jų pakelės gyventojų namuose, vykit TIK į tarsyrų rezervatą!



Antrąją dieną vėl išsinuomojom tą patį super-puper motoroliką, vėl į degalinę kuro (tik šįkart daugiau, nes atstumas tolimesnis) ir patraukėm link vienos Filipinų „vizitinių kortelių“ – Šokoladinių kalvų. Ir mes nebūtume mes, jei pasirinktume tiesiausią ir artimiausią kelią link šio objekto, todėl patraukėme įdomesniu maršrutu. Ir vėl vingiuoti keliukai, tik šį kartą ne asfaltiniai, o žvyro, su stačiomis aštrių akmenų išvagotomis įkalnėmis ir nuokalnėmis. Ir tie keliukai nusėti mažų ir didesnių kaimelių, kuriuose visą laiką mus lydėjo draugiški vietiniai gyventojai, o ypač vaikai su šypsenomis ir šūksniais „HEYYY!!! HELLOOO!!!”, o kartais ir šiek tiek pašaipiu “Hey Džo” :) Draugiški jie dar ir dėl to, kad kiekvieną kartą sustoję ir paklausę, kuriuo keliu važiuoti, visada gaudavome nuoširdų ir kiek galima išsamų paaiškinimą. Na ir po kelių valandų akiai malonumą teikiančio, bet užpakalį skaudinančio važiavimo, pasiekėm tą „vizitinę kortelę“... Gražu, bet ar tikrai tas „šokoladines kalvas“ galima vadinti vienu iš pagrindinių Filipinų lankytinų objektų? Miglei jos pasirodė juokingos, o aš net nežinau, ką apie jas tokio ypatingo pasakyti. Na nebent, kad jų daug :) Ir jos net ne šokolado spalvos.



Pailsėję ant vienos iš „žalio šokolado“ kalvų, pasifotografavom, atsigaivinom kokosų sultimis ir patraukėm namo. Grįžimą vėl bandėm paįvairinti važiavimu ne pagrindiniu keliu, tačiau net ir su vietinių pagalba nesisekė rasti mistiškai pasislėpusio šalutinio keliuko. Galiausiai metėm paieškas, nes aš jau buvau gerokai įpykęs (dar prie to prisidėjo alkis) ir parlėkėm greitkeliu. Vietoje to, nusprendėm grįžę į miestą užsimesti „bikinius“ ir dar nulėkti į su Bohol sala tiltais sujungtą Panglao salelę, tiksliau jos pagrindinį paplūdimį Alona, kuris baisiai išreklamuotas kaip nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimys. Nuvažiavom, pamatėm, nieko nesupratom, neišsimaudėm ir pargrįžom į viešbutį :) Matėm daug geresnių ir niekur nereklamuotų paplūdimių.

Trečioji diena ant motorolerio... Och, jau skauda užpakaliukus! Šįkart mūsų kelionės tikslas – kitas salos galas, kuriame yra tikrai gražus paplūdimys. Ten norėjome pernakvoti vieną naktį ir kitą dieną sugrįžti į Tagbilaran. Bet svarbu ne tikslas, o pats procesas. Vėl per kalvas kalveles, vėl vaizdingi vaizdai :) Ypač patiko paskutiniai kilometrai, kuriuos įveikinėjom per užpelkėjusias ir upelių išraizgytas jūros lagūnas, su ant vandens suręstomis lūšnelėmis.



Ir šis pasivažinėjimas užtruko „tik“ septynias valandas, nors viso labo nuvažiavom apie pusantro šimto kilometrų. Vien jau nakvynės susiradimas užtruko apie valandą, kas mane labai pykdė (būnu piktas, kai kas nors nesiseka ir noriu valgyti tuo pačiu metu). Bet galiausiai nakvynė buvo surasta, atsigaivinom po šaltu dušu ir patraukėm link paplūdimio. Pasipliuškenti jūroje ir vėl nepavyko. Bet ne todėl, kad paplūdimys ar jūros dugnas prastas. Tiesiog dėl atoslūgio jūros vanduo buvo pabėgęs toli toli – ten, kur dugnas padengtas jau nebe smėliu, o žolėmis ir akmenimis. Tad jūra tik pasigrožėjom ir grįžom į miestelį ieškoti vakarienės.



Aptikom eilę vienodai atrodančių restoranėlių (nors labiau tiktų juos vadinti virtuvėmis su vienu arba dvejais stalais) ir į vieną iš jų užsukom. Virtuvės virėjas, pagyvenęs vyriškis – senukas (nežinau kaip įvardyti, nes sunku nustatyti azijiečių amžių) paklausė iš kur mes. Kai atsakėm, kad iš Lietuvos, linksmai tarė: „Aaa, žinau, buvau kažkada. Lietuva, Latvija, Kenija, PAR...“. Pagalvojom, kad kažką maišo, pasakėm, kad mūsų šalis ne Afrikoj, o Europoj. „Žinau, buvau daug kur: Saudo Arabijoj, Kuveite, Kanadoj. Buvau ir Vokietijoj, ir Rusijoj, Sankt Peterburge. Aš dirbau krovininio laivo virėju. Graži šalis ta Lietuva“. Supratom, kad jis tikrai žino, kur ir kas ta Lietuva. Dar paplepėję su senuku ir tuo pačiu pavalgę, toliau vakarą leidom kambaryje su dideliu buteliu alaus, kompiuteriu bei už lango „nuostabiai“ nusidainuojančių filipiniečių karaoke :) Kitą rytą išsimaudėm jūroje, susipakavom daiktus, sėdom ant savo plieninio žirgo ir pasirinkę grįžimą pagrindiniu keliu jau po trijų valandų buvom Tagbilaran‘e. Tą dieną jau nieko ypatingo nebenuveikėm (išskyrus daug suvalgyto maisto).

Dar kitą dieną, norėdami pailsėti po žygių motoroleriu, nuvykom į „Nuts Huts“ (liet. pakvaišusios trobelės) – belgų imigrantų pastatytą vidury džiunglių ant upės kranto medinių trobelių poilsiavietę. Nebloga vieta nieko neveikti ir tiesiog relaksuoti (nors galima daug ką nuveikti, nes organizuojami žygiai). Tad mes nieko ir neveikėm, tik klausėmės džiunglių garsų bei nusidainuojančių filipiniečių karaoke iš šalia praplaukiančių laivų-restoranėlių.



Taip pat bandėm mėgautis „Nuts Huts“ restoranėlio maistu, kuris taip išgirtas „Lonely Planet“ kelionių vadovo ir kitų čia anksčiau apsilankiusių keliautojų. Bandėm, bet deja nesėkmingai: per pietus patiekalai buvo pusė velnio, tik stiprokai nusūdyti, vakarienės metu teko prašyti, kad vieną patiekalą pagamintų iš naujo, nes druskos jame turbūt buvo daugiau nei mėsos. Gal virėja įsimylėjo? Bet tai jau ne mūsų problema. Todėl užpykom ant „tų trobelių“ ir sekantį rytą nevalgėm pas juos pusryčių (turėjom atsarginį variantą - sausainių ir sulčių ). O po pusryčių dar šiek tiek pailsėjom, pasimėgavom džiunglių ramybe ir, persikėlę per upę, lengvu žingsneliu pasroviui patraukėm link už pusantro kilometro esančio Loboc miestelio, kuriame nusprendėme papietauti savo pamėgtame vietiniame restoranėlyje ir po to grįžti į Tagbilaran.

Tuo ir baigiu šios salos aprašymą, nes jau kitą, t.y. paskutinį Bohol saloje rytą tepasinaudojom viešuoju transportu iki kito miesto ir iš jo persikėlėme į Cebu salą.

2010 m. gegužės 15 d., šeštadienis

Siquijor

Siquijor pranoko visus mūsų lūkesčius. Tai nedidelė salelė, lyginant su prieš tai lankyta Negros. Joje gyvena apie 90 tūkstančių gyventojų. Bet kaip ten nerealu!

Vos atvykę į viešbutuką ant jūros kranto negalėjome patikėti, kad gali egzistuoti tokia ramybė. Nors paplūdimyje yra trys viešbučiai, turistų juose buvo mažiau nei dešimt. Jokių garsų, išskyrus švelnų jūros bangavimą...



Salos grožis dar geriau atsiskleidė važinėjant po ją motoroleriu. Kai kurie salos paplūdimiai atrodo kaip iš reklaminių lankstinukų. Ir tuose paplūdimiuose nėra nei viešbučių, nei žmonių, nebent keletas žvejų valtelių tolumoje. Tobula!



Keliai saloje eina ne tik pakrante, bet ir vingiuoja per kalnus, džiungles, mažus kaimelius, tad tyrinėti yra ką. Ir visur, kur bevažiuoji, žmonės sveikinasi, visada padeda rasti reikiamą kelią. Šiaip vietiniai gyvena skurdžiai, tačiau mes jiems iš dalies pavydime. Panašu, kad jie gyvena ramų bendruomeninį gyvenimą. Vaikai, nors turi tik medinius dviratukus, kasdien mėgaujasi jūra, šiluma. Apskritai, manome, kad filipiniečiai moka džiaugtis gyvenimu ir aplinka. Kitose pietryčių Azijos valstybėse mums kartais atrodydavo, kad vietiniams ne itin reikalinga žydra jūra ir kitos gamtos dovanos. Tuo tarpu filipiniečiai, bent jau savaitgaliais, plūsta į paplūdimius, prie ežeriukų, krioklių ir pan. Be to, kiekviename kaime jau nuo pat ryto galima rasti karaokė bare dainuojančių filipiniečių. Nepraleidžia progos jie ir pajuokauti bei pasijuokti. Smagu būti tarp tokių atsipalaidavusių žmonių!

2010 m. gegužės 11 d., antradienis

Negros. Filipinai

Filipinai yra aštuntoji mūsų aplankyta valstybė Pietryčių Azijoje, todėl manėme, kad ji labai nebenustebins. Tačiau klydome.



Dar Kuala Lumpūro oro uoste pastebėjome, kad kai kurie mūsų lėktuvo keleiviai panašesni į ispanus ar lotynų amerikiečius nei į azijiečius. Jausmas, kad esame lotynų Amerikoje, persekiojo ir pirmosiomis buvimo Filipinuose dienomis. Kalba skambėjo kažkaip ispaniškai, pagrindinė religija – katalikų, kiekvieno miestelio svarbiausia vieta, kaip ir Ispanijoje, gražiai sutvarkyta plaza mayor (pagrindinė aikštė), bažnyčios dažniausiai ispaniško stiliaus, maistas taip pat ne kiek azijietiškas, o jau labiau primenantis lietuvišką. Šį panašumą į Ispaniją ar lotynų Ameriką suprasti nesunku, kai žinai, kad Filipinus 350 metų valdė ispanai.

Ryškų pėdsaką Filipinuose paliko ne tik ispanai, bet ir amerikiečiai. Jiems Filipinai priklausė 50 metų. Netgi kaimuose žmonės dažnai moka anglų kalbą, įvairios reklamos, įspėjamieji ženklai rašomi angliškai. Be to, filipiniečiai, skirtingai nei kitų pietryčių Azijos valstybių gyventojai, pamišę ne dėl futbolo, o dėl krepšinio. Krepšinio lankų galima išvysti net pačiose netikėčiausiose vietose. Filipiniečiai iš Amerikos perėmė ir greito maisto „kultūrą“. Mus itin stebina, kad vietinio maisto restoranėliai miestuose būna tušti, o visokiuose McDonalduose nėra laisvų staliukų.

Vis dėlto, nepaisant didelės ispanų ir amerikiečių įtakos, Filipinai yra Azija ir Azija būtent tokia, kokia mums labiausiai patinka ir yra įdomiausia. Po Malaizijos ir Singapūro civilizacijos, Filipinai mums pasirodė labai egzotiški. Vėl reikėjo priprasti prie chaoso gatvėse, šiukšlių, skurdo, sausakimšų nepatogių autobusų. Tačiau mums viskas patiko. Taip pat maloniai stebino žmonės. Netgi miestuose jie mums pasirodė labai draugiški, net neprašomi pagalbos stengėsi padėti. Bent jau tokį Filipinų vaizdą mes susidarėme Negros saloje.



Šiaip Negros sala yra gėris. Tai nėra sala-kurortas, nors joje galima rasti ir nuostabių paplūdimių. Šioje saloje gyvena net kiek daugiau gyventojų nei visoje Lietuvoje. Turistų, bent jau šiuo metų laiku, tikrai nėra daug. Mūsų matytus užsieniečius saloje praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų. Galbūt todėl vietiniai žmonės visur sveikinasi, mojuoja ar bent jau išsižioję palydi mus akimis :)

Gamta Negros saloje įspūdinga. Naršydami salą motoroleriu ir autobusais prisižiūrėjome ir jūros, ir kalnų, ir ugnikalnių, ir ežerų, ir krioklių, ir geoterminių šaltinių, ir cukranendrių plantacijų. Miestai ir kaimai visiškai nesuturistinti, tad šioje saloje galima išvysti tikrus Filipinus.

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Melaka

Grįžę iš Singapūro į Malaiziją truputi liūdėjom. Iškart į akis krito šiukšlės (nors jų Malaizijoje tikrai nėra daug), nekultūringas vairavimas. Nebesimatė prabangių automobilių ir žmonių, vilkinčių garsiausių dizainerių drabužius.



Tiesa, Melaka irgi turėjo kuo sužavėti. Šiame mieste išlikę kolonistų portugalų ir olandų palikimo. Taip pat gražus kinų kvartalas su daugybe šventyklų, nedidelių parduotuvėlių, jaukiomis kavinėmis.



Tik mums Melakoje niekaip nesisekė suprasti parduotuvių ir kavinių darbo laiko. Vis būdavo neaišku, ar jos jau užsidarė, ar dar neatsidarė, ar apskritai nedirba :) Vakare tai viskas, išskyrus prekybos centrus ir McDonald‘us, išmirę būdavo.

Melaka buvo paskutinis mūsų šio apsilankymo Malaizijoje taškas. Iš Melakos vykom į Kuala Lumpūro oro uostą. Ten, deja, teko išlydėti Jolitą namo, o mes su Donatu išskridome į Filipinus. Nesuvokiamai greitai ir smagiai praskriejo tos trys savaitėlės Malaizijoje ir Singapūre!

Singapūras

Mūsų nuotykiai prasidėjo dar kertant Malaizijos- Singapūro sieną. Pas visus tris pasieniečiai aptiko duty-free alkoholio, kurio prigriebėm Tioman saloje. Tokio alkoholio iš Malaizijos į Singapūrą įsivežti draudžiama. Jolita, kaip pagrindinė kontrabandininkė, net buvo išvesta pasiaiškinti :) Tačiau pasieniečiai buvo visiškai nepiktybiniai ir praleido mus su visais buteliukais.

Nuotykiai tęsėsi ir atvykus į šalį. Pirmąją naktį Singapūre teko miegoti 10-vietyje kambaryje. Deja, tarp kambariokų turėjome ir britų. O britai nebūtų britai, jeigu neprisigertų ir nepradėtų vemti lovoje 3 valandą nakties :) Daugiau gyvenime nebenorim nakvoti dorm‘e, o ypač su britais :)

Be šių nuotykių, vienintelė mus kankinusi problema Singapūre buvo tik norėjimas čia likti gyventi! Šią šalį visi įsimylėjome iš karto ir kasdien vis labiau nenorėjome iš jos išvykti. Net sunku pasakyti, kas konkrečiai Singapūre žavi, tačiau mums ten pasirodė beveik tobula vieta gyventi.



Pirmiausia, Singapūre stebina tvarka ir švara. Net ne visi Europos miestai šiuo aspektu galėtų prilygti Singapūrui, ką jau bekalbėti apie Azijos miestus. Tikėtina, kad tokią tvarką Singapūre padeda išlaikyti didžiulės baudos už nusižengimus. Pavyzdžiui, bauda už šiukšlės numetimą – beveik 2000 litų. Teko matyti, kad net netyčia numetę šiukšlę singapūriečiai tuoj pat lenkiasi jos pakelti.

Taip pat sunku atsigrožėti Singapūro parkais, skverais, tviskančiais dangoraižiais ir prekybos centrais, itin prabangiomis vilomis bei automobiliais (nuo pastarųjų Donatas negalėjo atitraukti nei akių, nei fotoaparato).



Be to, Singapūrą galima drąsiai vadinti apsipirkinėjimo rojumi. Net neįsivaizduojame, kiek iš viso jame yra prekybos centrų, tačiau vienoje gatvėje jų radom daugiau nei 20! Ir juose tikrai ne po vieną aukštą. Mes su Jolita tokioms vilionėms niekaip negalėjome atsispirti, tad nusiaubėme keletą prekybos centrų :)



Kai singapūriečiams atsibosta apsipirkinėti, jiems nepritrūksta ir kitų pramogų. Šioje šalyje įrengta įvairiausių teminių parkų, muziejų, vyksta daugybė renginių. Mums pasisekė, nes pataikėme į kartą per mėnesį vykstantį nemokamą simfoninio orkestro koncertą botanikos parke. Buvo tikrai labai gražu, nes ne tik muzika atviroje erdvėje skambėjo įspūdingai, bet ir koncerto vieta kėlė susižavėjimą.