Vos atvykę į viešbutuką ant jūros kranto negalėjome patikėti, kad gali egzistuoti tokia ramybė. Nors paplūdimyje yra trys viešbučiai, turistų juose buvo mažiau nei dešimt. Jokių garsų, išskyrus švelnų jūros bangavimą...
Salos grožis dar geriau atsiskleidė važinėjant po ją motoroleriu. Kai kurie salos paplūdimiai atrodo kaip iš reklaminių lankstinukų. Ir tuose paplūdimiuose nėra nei viešbučių, nei žmonių, nebent keletas žvejų valtelių tolumoje. Tobula!
Keliai saloje eina ne tik pakrante, bet ir vingiuoja per kalnus, džiungles, mažus kaimelius, tad tyrinėti yra ką. Ir visur, kur bevažiuoji, žmonės sveikinasi, visada padeda rasti reikiamą kelią. Šiaip vietiniai gyvena skurdžiai, tačiau mes jiems iš dalies pavydime. Panašu, kad jie gyvena ramų bendruomeninį gyvenimą. Vaikai, nors turi tik medinius dviratukus, kasdien mėgaujasi jūra, šiluma. Apskritai, manome, kad filipiniečiai moka džiaugtis gyvenimu ir aplinka. Kitose pietryčių Azijos valstybėse mums kartais atrodydavo, kad vietiniams ne itin reikalinga žydra jūra ir kitos gamtos dovanos. Tuo tarpu filipiniečiai, bent jau savaitgaliais, plūsta į paplūdimius, prie ežeriukų, krioklių ir pan. Be to, kiekviename kaime jau nuo pat ryto galima rasti karaokė bare dainuojančių filipiniečių. Nepraleidžia progos jie ir pajuokauti bei pasijuokti. Smagu būti tarp tokių atsipalaidavusių žmonių!
Pranešimai
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą