Manila

Po tarpinės stotelės Cebu mieste (bei tuo pačiu pavadinimu vadinamoje saloje), kuriame praleidome vieną parą, atskridom į mūsų paskutinę Filipinuose lankomą vietą – sostinę Manilą. Prieš atskrisdami apie Manilą žinojom kelis nedžiuginančius faktus: tai daugiau nei 11 milijonų gyventojų turintis miestas-metropolis, kuriame vyrauja skurdas, nešvara, nusikaltimai ir transporto kamščiai. Tiesiog tai žmonių, kurie plūsta į sostinę tikėdamiesi geresnio gyvenimo, perpildytas miestas.

Bet iš pirmo žvilgsnio Manila mums pasirodė gan normalus Pietryčių Azijos didmiestis. „Atskridę“ taksi nuo oro uosto iki miesto centro virš miesto nutiestu greitkeliu ir pasukę į gatveles, nieko tokio neįprasto nepastebėjom. Eismo srautai nemaži, bet judantys, šiukšlių kiekiai panašūs kaip ir kituose miestuose, žmonių gatvėse taip pat neatrodo perdaug. Pagalvojom, kad ne tokia jau ir baisi ar bloga ta Manila. Bet klydom...

Kai nuvykom aplankyti istorinį Manilos centrą Intramuros – akmeninėmis sienomis apjuostą senamiestį-tvirtovę – pamatėme tikresnį sostinės veidą. Transporto srautas buvo toks intensyvus, paskendęs išmetamųjų dujų dūmuose ir chaotiškas, jog niekaip nesugalvojom kaip pereiti sankryžą, skiriančią mus ir senamiesčio vartus. Žmonių aplink mus taip pat buvo švelniai tariant daug. O dar tas karštis ir smogas. Pasijutom kaip pragaro katile. Na bet nieko, pagalvojom, kai po kelių minučių pastebėjom požeminę perėją. Nėra ko norėti, kad gatvės būtų ramios. Juk čia ne koks Vilnius, čia gi miestas-metropolis su keliolika milijonų sielų.

Einant link senamiesčio ir vaikščiojantis juo, vaizdais „šiek tiek“ šokiravo: aplink zujo purvinų vaikų, paauglių grupės; vaikai, kurie turėtų eiti į darželį ar pradinę mokyklą, dirbo nevaikiškus darbus; ant žemės, ant kartono lakštų miegojo apmusiję, murzini kūdikiai. Einant rankas vis tiesdavo išmaldos prašytojai – tie patys benamiai vaikai, nėščios ar su kūdikiais glėbiuose moterys, pagyvenę žmonės. Prie to kraupaus vaizdo dar prisidėjo baisi nešvara, aplink pūnančios šiukšlių krūvelės ir kai kur tekantys srutų upeliai. Bet dar labiau visa tai šokiruoja, kai pamatai didelį kontrastą tarp čia gyvenančių gyvenimo kokybės. Tą patyrėm tiek senamiestyje, kur šalia aptrupėjusių daugiabučių stovi prabangūs viešbučiai ir kiti pastatai, tiek aplankę dar porą rajonų.



Po senamiesčio nukulniavom tiltu per upę į kitą Manilos rajoną, laikomą pagrindine prekybine vieta, kurioje ypač savaitgaliais lankosi daugybė sostinės gyventojų. Kitaip tariant, tai didelis turgus, išsiraizgęs po gatves gatveles.

Vien nuėjimas iki šio rajono jau buvo iššūkis, nes reikėjo neįminti į ne šuns, o žmogaus š... Nuo tilto atsivėrė „įspūdinga“ panorama – iš kartono ir skardos palei upę suręstų namukų getas, šiukšlynais paversti neužstatyti ploteliai ir begalinis turgus. Šio rajono chaose teištvėrėm gal dešimt ar penkiolika minučių. Nors Maniloje yra daug baisesnių rajonų, mums užteko ir šio. Šokom į virš gatvių ir pastatų riedantį traukinuką ir pargrįžom į mūsų rajone esantį prekybcentrį, kad galėtume pravalyti plaučius kondicionuojamu oru bei daugmaž ramiai pavalgyti (prekybos centre taip pat chaosas, bet priimtino lygio ir kvapo:) ).



Paskutiniąją buvimo Maniloje bei apskritai Filipinuose dieną aplankėme Manilos verslo rajoną. Jausmas, lyg pakliūtum į visai kitą miestą ar net šalį. Kai kas šį rajoną net lygina su Singapūru. Nors iki pastarojo jam toloka, tačiau, lyginant su likusia Manila, atrodė įspūdingai: tviskantys dangoraižiai, žali skverai, švarios ir tvarkingos gatvės, keliolika galingų prekybos centrų bei juose esančios prabangios parduotuvės. O ir žmonių, galinčių lankytis šiuose prekybos centruose, netrūko.



Todėl padarėm išvadą, jog yra dvi Manilos – skurstančioji ir turtuoliškoji. Bet vis tiek nusprendėm, jog tokiame mieste nenorėtume gyventi. Užsidarę tarp prekybos centrų ir dangoraižių ilgai neišbūtume, o skurdas ir chaosas visai čia pat, vos už kelių gatvių...

Vis dėlto, jei kada nors tektų rinktis vietą pensijai, Filipinai (neskaitant Manilos) galėtų būti ta vieta. Žmonės čia mieli, o popsinio turizmo nenutryptų rojaus kampelių dar yra. Gaila, kad čia tebuvome tik 21 dieną. Tai tikrai per trumpas laikas šaliai, susidedančiai iš tūkstančių salų. Būtinai dar reikės kada nors į Filipinus sugrįžti! Ir pasinerti į naujų rojų paiešką.