Bohol

Atplaukę į Bohol salos pagrindinį miestą Tagbilaran, triračio pagalba greitai pasiekėm viešbutuką. Čia išsipakavom kuprines, susikrovėm reikiamą (vanduo, fotikas, Lonely Planet‘as, kremas nuo saulės, purškikliai nuo uodų ir t.t.) ir nereikiamą (kompas) mantą į vieną mūsų mažųjų kuprinyčių ir iš karto patraukėm į motorolerių nuomos punktą.

Nuomos punkte mums pasisekė, nes gavome apynaujį bekelei skirtą Honda motorolerį su gilaus protektoriaus „traktorinėmis“ padangomis, galingesniu varikliu ir kitais tam reikalui skirtais elementais. Miglei uždėjom geltoną šalmą, man jo „nereikėjo“ (Filipinuose šalmas ale neprivalomas). Pirmiausiai nubirbėm iki degalinės, užsipylėm vieną litrą ir skubėjom iš miesto tyrinėti salos!

Pirmoji vieta, kurią nutarėme aplankyti, buvo tarsyrų rezervatas. Tačiau jau vien važiavimas iki jo vertas paminėjimo: vingiuotas keliukas tarp sodriai žalių, kokosų palmėmis apsodintų arba tankiu mišku apaugusių kalvelių, kelio pakraščiuose suręstos medinės trobelės, nukabinėtos „Coca-Cola“ reklamomis, kaimukai su išcackintomis ispaniško stiliaus pagrindinėmis aikštėmis ir senomis bažnyčiomis.

Na bet ne apie tai turiu rašyti. Juk mūsų tikslas – tarsyrai. Kas jie tokie? Tarsyrai (angl. tarsiers, liet. ilgakulniai) yra mažiausi pasaulio primatai su veikiausiai didžiausiomis pasaulyje akimis, lyginant galvos ir akies dydžio santykį. Kitaip tariant, tai mažiausios pasaulyje beždžionėlės (mokslininkai mane sukritikuotų už tokį tarsyrų apibūdinimą, nes jie nėra beždžionės), kurių viena akis (kita taip pat) didesnė už jų smegenis. Ir tos beždžionėlės tokios mielos! Vieną norėjom pasiimti su savim. Juokauju, žinoma. Bet nelabai juokinga, kai šiuos ne tik mažiausius, bet ir seniausius pasaulio primatus kai kurie vietiniai laiko narveliuose, nešioja kaip kokius kačiukus ar kitaip kankina. Ir tai daroma tik dėl to, kad turistai galėtų juos palaikyti rankoje, paglostyti, o vietiniams tai geras pajamų šaltinis. Nelaisvėje tarsyrai net nusižudo. Taip – nusižudo! Mat tarsyrai yra naktiniai gyvūnai, jiems reikia ramybės, tylos ir daug erdvės, t.y. miško. Todėl, jei kada būsit Bohol saloje ir nuspręsit aplankyti tarsyrus, jokiu būdu nelankykit jų pakelės gyventojų namuose, vykit TIK į tarsyrų rezervatą!



Antrąją dieną vėl išsinuomojom tą patį super-puper motoroliką, vėl į degalinę kuro (tik šįkart daugiau, nes atstumas tolimesnis) ir patraukėm link vienos Filipinų „vizitinių kortelių“ – Šokoladinių kalvų. Ir mes nebūtume mes, jei pasirinktume tiesiausią ir artimiausią kelią link šio objekto, todėl patraukėme įdomesniu maršrutu. Ir vėl vingiuoti keliukai, tik šį kartą ne asfaltiniai, o žvyro, su stačiomis aštrių akmenų išvagotomis įkalnėmis ir nuokalnėmis. Ir tie keliukai nusėti mažų ir didesnių kaimelių, kuriuose visą laiką mus lydėjo draugiški vietiniai gyventojai, o ypač vaikai su šypsenomis ir šūksniais „HEYYY!!! HELLOOO!!!”, o kartais ir šiek tiek pašaipiu “Hey Džo” :) Draugiški jie dar ir dėl to, kad kiekvieną kartą sustoję ir paklausę, kuriuo keliu važiuoti, visada gaudavome nuoširdų ir kiek galima išsamų paaiškinimą. Na ir po kelių valandų akiai malonumą teikiančio, bet užpakalį skaudinančio važiavimo, pasiekėm tą „vizitinę kortelę“... Gražu, bet ar tikrai tas „šokoladines kalvas“ galima vadinti vienu iš pagrindinių Filipinų lankytinų objektų? Miglei jos pasirodė juokingos, o aš net nežinau, ką apie jas tokio ypatingo pasakyti. Na nebent, kad jų daug :) Ir jos net ne šokolado spalvos.



Pailsėję ant vienos iš „žalio šokolado“ kalvų, pasifotografavom, atsigaivinom kokosų sultimis ir patraukėm namo. Grįžimą vėl bandėm paįvairinti važiavimu ne pagrindiniu keliu, tačiau net ir su vietinių pagalba nesisekė rasti mistiškai pasislėpusio šalutinio keliuko. Galiausiai metėm paieškas, nes aš jau buvau gerokai įpykęs (dar prie to prisidėjo alkis) ir parlėkėm greitkeliu. Vietoje to, nusprendėm grįžę į miestą užsimesti „bikinius“ ir dar nulėkti į su Bohol sala tiltais sujungtą Panglao salelę, tiksliau jos pagrindinį paplūdimį Alona, kuris baisiai išreklamuotas kaip nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimys. Nuvažiavom, pamatėm, nieko nesupratom, neišsimaudėm ir pargrįžom į viešbutį :) Matėm daug geresnių ir niekur nereklamuotų paplūdimių.

Trečioji diena ant motorolerio... Och, jau skauda užpakaliukus! Šįkart mūsų kelionės tikslas – kitas salos galas, kuriame yra tikrai gražus paplūdimys. Ten norėjome pernakvoti vieną naktį ir kitą dieną sugrįžti į Tagbilaran. Bet svarbu ne tikslas, o pats procesas. Vėl per kalvas kalveles, vėl vaizdingi vaizdai :) Ypač patiko paskutiniai kilometrai, kuriuos įveikinėjom per užpelkėjusias ir upelių išraizgytas jūros lagūnas, su ant vandens suręstomis lūšnelėmis.



Ir šis pasivažinėjimas užtruko „tik“ septynias valandas, nors viso labo nuvažiavom apie pusantro šimto kilometrų. Vien jau nakvynės susiradimas užtruko apie valandą, kas mane labai pykdė (būnu piktas, kai kas nors nesiseka ir noriu valgyti tuo pačiu metu). Bet galiausiai nakvynė buvo surasta, atsigaivinom po šaltu dušu ir patraukėm link paplūdimio. Pasipliuškenti jūroje ir vėl nepavyko. Bet ne todėl, kad paplūdimys ar jūros dugnas prastas. Tiesiog dėl atoslūgio jūros vanduo buvo pabėgęs toli toli – ten, kur dugnas padengtas jau nebe smėliu, o žolėmis ir akmenimis. Tad jūra tik pasigrožėjom ir grįžom į miestelį ieškoti vakarienės.



Aptikom eilę vienodai atrodančių restoranėlių (nors labiau tiktų juos vadinti virtuvėmis su vienu arba dvejais stalais) ir į vieną iš jų užsukom. Virtuvės virėjas, pagyvenęs vyriškis – senukas (nežinau kaip įvardyti, nes sunku nustatyti azijiečių amžių) paklausė iš kur mes. Kai atsakėm, kad iš Lietuvos, linksmai tarė: „Aaa, žinau, buvau kažkada. Lietuva, Latvija, Kenija, PAR...“. Pagalvojom, kad kažką maišo, pasakėm, kad mūsų šalis ne Afrikoj, o Europoj. „Žinau, buvau daug kur: Saudo Arabijoj, Kuveite, Kanadoj. Buvau ir Vokietijoj, ir Rusijoj, Sankt Peterburge. Aš dirbau krovininio laivo virėju. Graži šalis ta Lietuva“. Supratom, kad jis tikrai žino, kur ir kas ta Lietuva. Dar paplepėję su senuku ir tuo pačiu pavalgę, toliau vakarą leidom kambaryje su dideliu buteliu alaus, kompiuteriu bei už lango „nuostabiai“ nusidainuojančių filipiniečių karaoke :) Kitą rytą išsimaudėm jūroje, susipakavom daiktus, sėdom ant savo plieninio žirgo ir pasirinkę grįžimą pagrindiniu keliu jau po trijų valandų buvom Tagbilaran‘e. Tą dieną jau nieko ypatingo nebenuveikėm (išskyrus daug suvalgyto maisto).

Dar kitą dieną, norėdami pailsėti po žygių motoroleriu, nuvykom į „Nuts Huts“ (liet. pakvaišusios trobelės) – belgų imigrantų pastatytą vidury džiunglių ant upės kranto medinių trobelių poilsiavietę. Nebloga vieta nieko neveikti ir tiesiog relaksuoti (nors galima daug ką nuveikti, nes organizuojami žygiai). Tad mes nieko ir neveikėm, tik klausėmės džiunglių garsų bei nusidainuojančių filipiniečių karaoke iš šalia praplaukiančių laivų-restoranėlių.



Taip pat bandėm mėgautis „Nuts Huts“ restoranėlio maistu, kuris taip išgirtas „Lonely Planet“ kelionių vadovo ir kitų čia anksčiau apsilankiusių keliautojų. Bandėm, bet deja nesėkmingai: per pietus patiekalai buvo pusė velnio, tik stiprokai nusūdyti, vakarienės metu teko prašyti, kad vieną patiekalą pagamintų iš naujo, nes druskos jame turbūt buvo daugiau nei mėsos. Gal virėja įsimylėjo? Bet tai jau ne mūsų problema. Todėl užpykom ant „tų trobelių“ ir sekantį rytą nevalgėm pas juos pusryčių (turėjom atsarginį variantą - sausainių ir sulčių ). O po pusryčių dar šiek tiek pailsėjom, pasimėgavom džiunglių ramybe ir, persikėlę per upę, lengvu žingsneliu pasroviui patraukėm link už pusantro kilometro esančio Loboc miestelio, kuriame nusprendėme papietauti savo pamėgtame vietiniame restoranėlyje ir po to grįžti į Tagbilaran.

Tuo ir baigiu šios salos aprašymą, nes jau kitą, t.y. paskutinį Bohol saloje rytą tepasinaudojom viešuoju transportu iki kito miesto ir iš jo persikėlėme į Cebu salą.