Mes jau Lietuvoje

Jau po pusdienio Lietuvoje visa kelionė atrodė tarsi sapnas. Regis, niekur ir nebuvome išvykę. Tiesa, iš pradžių buvo kiek keistoka turėti namus, o ne nakvoti vis kitame viešbutyje, gamintis valgį ir plauti indus, o ne visada bėgti į restoranėlį, laikyti daiktus spintose, o ne kuprinėse, visur kur reikia nuvažiuoti savo automobiliu, o ne ieškoti kokio nors transporto. Ir netgi su visais aplinkiniais galėjome susikalbėti lietuviškai! Taip pat vis dar negalime atsidžiaugti artimaisiais, draugais, vasariška Lietuva, Vilniaus senamiesčio grožiu, nupjautos žolės kvapu, duona, šaltibarščiais... Esame labai labai laimingi! Atrodo, kad niekur niekada iš Lietuvos nebenorėsime bėgti. Bet priminkite mums tai lietingą, šaltą, tamsų rudenį :)

Georgetown. Malaizija

Iš Indonezijos grįžę į Malaiziją jautėmės kaip patekę į Europą. Buvo sunku suvokti, kad 400 kilometrų atstumą įmanoma autobusu įveikti vos per 5 valandas, o ne kratytis pusę paros. Negalėjome atsistebėti švara, tvarka. Niekas nebešaukė „hello mister“ ir net beveik nespoksojo. Taip pat buvo be galo keista turėti dušą su karštu vandeniu. Mums jau būdavo savaime suprantama praustis tik po šaltu vandeniu ir netgi pripratom naudotis mandi (kai pasisemi vandens iš vonelės ar kubilo ir piliesi ant savęs).

Georgetown‘e pakliuvome į skirtingų kultūrų miksą. Vieną akimirką galėjome girdėti iš mečetės sklindančias maldas, kitą - klausytis indiškos muzikos, paėję kelis šimtus metrų grožėjomės kinų namais ir šventyklomis. Be to, jautėmės kaip Londone vaikščiodami po kolonijinių laikų pastatų rajonėlį.



Negalima nepaminėti ir Georgetown‘o maisto. Šiame mieste alkanas tikrai neliksi. Mums itin patinka indų virtuvė, tad Georgetown‘e išbandėme daugybę indiškų patiekalų bei kasryt laimingi bėgdavome valgyti roti (indiškas blynas, kuris valgomas su padažais). Buvo labai gaila iš šito miesto išvažiuoti :)

Togean salos

Norėdami patekti į šitą rojų turėjome atkentėti 15 valandų su vemiančiais indoneziečiais autobuse, 5 valandas karštame mikriuke ir dar 4 valandas sausakimšame kelte. Tačiau varginančią kelionę greitai padeda pamiršti visiška ramybė ir atitrūkimas nuo pasaulio, skaidrus kaip baseine jūros vanduo, irstymasis baidare tarp koralų, snorklinimas koralų sode, pusryčiaujant praplaukiantis būrelis delfinų, šviežia žuvis pietums ir vakarienei... Net sunku patikėti, kad pasaulyje dar egzistuoja tokių nerealių vietų!



Togean salos buvo mūsų paskutinė stotelė Indonezijoje. Du mėnesiai šioje šalyje visiškai neprailgo. Nors transportas, itin didelis vietinių dėmesys bei cigarečių dūmai mus dažnai erzindavo, tačiau iš esmės Indonezija paliko labai gilų ir teigiamą įspūdį. Būtinai reiks čia sugrįžti, nes šalis tokia didžiulė ir kiekviena sala tokia skirtinga, kad spėjome pamatyti tik nedidelę dalelę to, ką Indonezija turi pasiūlyti.

Sulawesi. Tana Toradža

Po siaubingos kelionės keltu šiek tiek atsigavę Makassar mieste (nors naktimis keldavomės žiūrėti futbolo, tad itin gerai pailsėti nepavykdavo :))) ), patraukėme į vieną įspūdingiausių mūsų kada nors lankytų vietų – Tana Toradža.

Kelionė autobusu iki Tana Toradža vietoje planuotų 8 valandų savaime suprantama užtruko gerokai ilgiau – 11 valandų. Bet kokie vaizdai pakeliui! Manėme, kad Flores gamta nereali, bet dar nebuvome matę Sulawesi. Vau!



Tana Toradžoje gyvena unikalias tradicijas turinti tauta. Tokios namų architektūros nerasi niekur kitur pasaulyje. Tačiau labiausiai jie stebina savo požiūriu į mirtį. Jiems laidotuvės yra pati svarbiausia gyvenimo dalis. Jos vyksta ne iškarto žmogui mirus, bet gali būti surengtos ir po metų ar kelių, t.y. po tiek laiko, kiek reikia joms pasiruošti. Visus tuos mėnesius ar metus mumifikuotas mirusysis laikomas jo namuose. Jei ji ar jis buvo turtingas, į laidotuves susirenka šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Toradžų kapai taip pat neįprasti. Žmonės laidojami uolose arba didžiuliuose akmenyse. Kūdikiai gali būti laidojami medžio kamiene.



Liepa ir rugpjūtis – pagrindinis laidotuvių sezonas, nes per vasaros atostogas toradžos sugrįžta į gimtinę dalyvauti laidotuvėse. Mes irgi padalyvavom vienose didžiulėse laidotuvėse. Jos truko tris dienas. Mes buvome pirmąją laidotuvių dieną. Pirmiausia vyko itin triukšmingas karsto įnešimas į specialiai įrengtą laidotuvių ceremonijos vietą. Vėliau buvo aukojami buivolai (žiaurus vaizdelis). Taip pat nuolat ėjo delegacijos su aukomis mirusiojo artimiesiems (dažniausiai nešama cigarečių arba betelio). Aišku per laidotuves neapsieinama be maisto ir gėrimų. Mirusiojo anūkė mus taip pat pakvietė papietauti, tad turėjome progą paragauti tradicinių patiekalų. Šiaip visa ceremonija buvo be galo triukšminga ir labiau priminė vestuves nei laidotuves. Apskritai, jautėmės kaip kitoje planetoje ar žiūrėdami televizorių, nes viskas mums buvo labai neįprasta.

Iš Flores į Sulawesi

Transportavimasis iš Flores salos į Sulawesi kol kas buvo siaubingiausias šioje kelionėje. Keltas turėjo išplaukti vidurnaktį ir atplaukti už 22 valandų. Nesitikėjome, kad išplauksime ir atplauksime laiku, nes juk esame Indonezijoje. Bet kad keltas atsiras tik 9 valandą ryto, o iš uosto pajudėsime tik vidurdienį, irgi nemanėme.

Pusę nakties prasitrynėme viešbučio fojė (gerai, kad futbolą rodė). Po to jau ėjome į uostą, nes tiksliai nežinojome, kada tas keltas išplauks. O jo pražiopsoti visai nesinorėjo, nes kitas būtų tik už dviejų savaičių.

Atkentėję bemiegę naktį tikėjomės, kad kelte bent šiek tiek pavyks pailsėti. Tačiau vos jį išvydę supratome, koks košmaras mūsų laukia. Laive jau buvo tokia daugybė žmonių, kad buvo neįmanoma pro juos prasibrauti. O dar kiek buvo norinčiųjų įlipti!



Deniuose kepino saulė arba net nebuvo kur pastatyti kojos, ką jau kalbėti apie kuprinių pasidėjimą ir kilimėlio pasitiesimą. Mes turėjome biliete nurodytas vietas (jų užtenka ne visiems, gauna tik tie, kurie nusiperka bilietus anksčiau už kitus), tik dar teko iš jų iškrapštyti indoneziečius. Bet tos vietos mums nesuteikė nei menkiausio palengvėjimo, nes jautėmės kaip tvarte. Ten tiesiog daugybė lovų-gardelių, kalnai šiukšlių, visur laksto tarakonai, jokių langų, siaubingai tvanku, karšta ir prirūkyta taip, kad net akis graužia (indoneziečiai rūko visur ir visada, net jei patalpa nevėdinama ir joje pilna kūdikių ir nėščių moterų).

Toje „dujų kameroje“ praleidome košmariškiausias valandas kelionėje. Kai jau norėjosi verkti, pradėjom ieškoti kokio nors sprendimo. Iš kitų turistų sužinojome, kad pačiame kelto viršuje yra nemažai vietos. Ten nebuvo jokio stogo, bet saulė jau leidosi, o į lietų visiškai nebuvo panašu, tad kuo greičiau susirinkome kuprines ir lėkėme į viršų. Sunku apsakyti, kokia palaima buvo kvėpuoti grynu oru ir nebūti šlapiems nuo prakaito! Ir net jei buvo kieta ir purvina, vis tiek buvo daugybę kartų geriau nei „dujų kameroje“. Kiek bijojome, kad naktį sušalsime, bet buvo tik vos vėsoka. Tačiau ryte darėsi vis karščiau ir karščiau, kol visai pradėjo kepinti saulė. Laimei, radome šiokį tokį pavėsį, bet vis tiek buvo žiauriai karšta. O kranto vis nesimatė...



Atplaukėme 4 valandą po pietų, nuo planuoto laiko pavėlavę „tik“ 18 valandų. Po šito pasiplaukiojimo buvome panašūs į zombius ir žemė siūbavo po kojomis. Viskas buvo savotiška patirtis, bet niekada to nebenorėtume pakartoti.

Be to, ilgą laiką praleidę tarp indoneziečių, dar geriau suvokėme, kokie jie paršeliai. Spoksojimas, rodymas į mus pirštais, rėkimas „hello mister“ bei nuolatinis rūkymas mūsų nebestebino, nors ir labai erzino. Tačiau jie dar ir spjaudėsi bei mėtė šiukšles ant grindų arba į vandenį. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek į jūrą buvo išsviesta plastikinių butelių, maišelių, indelių. Siaubingiausia buvo tai, kad net kelto prižiūrėtojai, pririnkę didžiulius maišus šiukšlių, juos vertė per bortą į jūrą!

Flores

Kelionė nuo Gili Air iki kito mūsų kelionės tikslo – Flores salos – užtruko beveik tris paras. Per šį laiką pasinaudojome trimis keltais ir trimis autobusais. Be to, ilgiau nei parai strigome visiškame kaime Sumbawa saloje. Tačiau tai buvo gera proga pailsėti po ilgos kelionės autobusais. Taip pat netikėtai kaime aptikome normalaus interneto, skanaus ir pigaus maisto ir netgi televizorių, rodantį futbolą, tad nesiparinom. Tik vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ateivius ir vis šaukė „hello“ :)



Pagaliau pasiekę Labuanbajo miestą Flores saloje, norėjome kuo greičiau iš jo bėgti. Nors įlankos su daugybe salų vaizdas nerealus ir net prie džiovinamos žuvies kvapo greitai pripratome, bet pats miestelis skendi dulkėse ir šiukšlėse. O dar kaip tik pasitaikė puiki galimybė prisijungti prie vienos turistų poros, užsisakiusios turą automobiliu po Flores salą, ir labai patogiai nuvažiuoti iki Bajawa miesto, iki kurio autobusu kratytumėmės 10 valandų, tad ilgiau nedvejojome. Kitą rytą jau sėdėjome automobilyje ir su be galo malonia ispanės ir airio pora aptarinėjome Ispanijos rinktinės pralaimėjimą šveicarams. Buvo keista keliauti kaip ponams, o ne sausakimšame autobuse. Bet labai vertėjo sumokėti kiek brangiau už nuvažiavimą automobiliu, nes galėjome pasimėgauti nerealiu kraštovaizdžiu, sustoti pafotografuoti ir netgi pasiklausyti geros vakarietiškos muzikos. Šiaip Flores gamta turbūt įspūdingiausia iš mūsų matytos pietryčių Azijoje. Sunku atsigrožėti debesyse paskendusiais kalnais, laiptuotomis ryžių terasomis, jūra...



Bajawa miestelis, priešingai nei Labuanbajo, mus pasitiko ne dulkėmis ir karščiu, o grynu ir itin vėsiu oru. Tuoj pat išsitraukėme storiausius turimus rūbus, bet atrodė, kad vis tiek žiauriai šalta. Net futbolą kavinėje buvo šalta žiūrėti. O ypač nesinorėjo praustis, nes kambaryje irgi šalta, o vanduo ledinis.

Kitą dieną išlydėjome ispanę ir airį į tolimesnę kelionę, o mes išsinuomavome motorolerį ir išbirbėme apžiūrėti aplinkinių kaimų. Oi kaip buvo šalta! Bet vienas kalnuose pasislėpęs tradicinis kaimas (dabar jau labiau turistinis – parodomasis, nors žmonės jame ir gyvena), buvo vertas šiek tiek kančių. Kaimas, pastatytas ant stataus šlaito, atrodė kaip iš kokio filmo apie egzotines gentis, gyvenančias džiunglėse ir valgančias svetimšalius atvykėlius. Laimei, mūsų nesuvalgė, o tik paprašė pinigų už kaimo apžiūrėjimą :)



Pasigrožėję pastaruoju, nusprendėme nuvažiuoti ir iki kito kaimo, kuris po pirmojo jau nebepaliko jokio įspūdžio. O iš jo važiuodami dar ir padangą pradūrėm. Vietiniams tai sukėlė daug juoko. Mes irgi nesusinervinom, nes taisykla buvo netoliese ir greitai vėl turėjom sveiką motorolerį. Na, bent jau taip manėme kelias minutes po išriedėjimo iš taisyklos. Nors padanga buvo sveika, tačiau po „remonto“ ratlankis pasidarė kreivas kaip riestainis. Manėme, jog prisidirbome ir teks pakloti nemažai pinigų už dar vieną remontą. Bet išsisukti pavyko.

Iš Bajawa vykome į Moni kaimelį. Šį kartą važiavome autobusu. Tuo pačiu autobusu taip pat keliavo ne tik būrys indoneziečių, bet ir nemaža kiaulė, pora vištų, daugybė maišų, krepšių, lagaminų bei lovos čiužinys. Bet buvo smagu ir kelionė neprailgo. Ir nors autobusas vadinosi „Halleluya express“, Moni pasiekėme sveiki ir gyvi :)



Iš pradžių Moni kaimelis mus sužavėjo. Atrodė, kad ten ne taip šalta, žmonės labai draugiški, o vaizdai tiesiog atimantys žadą, nes kaimelis įsikūręs kalnų apsuptame slėnyje. Deja, susižavėjimas pamažu blėso. Kaimelyje nelabai buvo ką valgyti (iš esmės tik kepti ryžiai, kepti makaronai arba sriuba ir jokios mėsos). Saulei pasislėpus kambaryje tapo šalta ir drėgna, vanduo iš krano nebėgo, jo galėjome pasisemti tik iš upelio. Vietinių draugiškumas ėmė pykinti, nes nesibaigiantys „hello“, „where are you going“ vargina.



Bet Moni apylinkėse laiką praleidome labai gerai. Vieną dieną išsiruošėme į, kaip manėme, lengvą pasivaikščiojimą po aplinkinius kaimus. Tačiau greitai supratome, kad tie kaimai yra aukštai kalne. Mažumėlę paprakaitavome, kol iki jų užropojome, bet atsiveriantis apačioje likusio slėnio ir Moni vaizdas buvo stulbinantis. Vakarą taip pat praleidome smagiai, nes su būriu vietinių žiūrėjome futbolą vieno namo kieme pastatytame televizoriuje. Indoneziečiai tiesiog pamišę dėl šios sporto šakos. Kiekviename kaime jie čempionatui įsirengę projektorių ar bent televizorių ir visi (tiesa, dažniausiai tik vyrai) renkasi žiūrėti rungtynių.

Kitą dieną paskyrėme labiausiai Flores lankomam objektui – Kelimutu vulkaniniams ežerėliams. Jų yra trys ir jie laikas nuo laiko pakeičia spalvą. Šiuo metu vienas yra juodas, kita žalsvas, trečias žydras. Tik juos pamatyti arba ilgai grožėtis ne visada pavyksta, nes ant kalnų viršūnių vis užplaukia debesys. Mes ežerus pamatyti spėjome, tačiau vėliau užslinko tamsūs debesys, iš kurių pradėjo stipriai lyti. O mums dar reikėjo nusileisti nemažai kilometrų žemyn nuo kalno į Moni. Tikėjomės malonaus pasivaikščiojimo ir pasimėgavimo grynu kalnų oru, bet gavome nemažą dozę lietaus ir išsimurkdėme purve (ypač aš, nes truputi teko čiuožtelti ant užpakalio). Bet buvo smagu, nes vis glausdavomės pas žmones po stogais, buvom net kažkokią pašiūrę susiradę. Tik po šio žygio norėjosi kuo greičiau važiuoti ten, kur šilta, nes kalnuose niekaip negalėjome išsidžiovinti šlapių rūbų ir batų.



Paskutinė mūsų stotelė Flores saloje – Maumere miestas. Iš čia laukė ilga kelionė laivu į Sulawesi salą. Bet iki išplaukimo dar turėjome keletą dienų, tad nusprendėme pailsėti už miesto esančiame gražiame viešbutuke ant jūros kranto. Čia laikinai pasislėpėme ir nuo iki gyvo kaulo įgrisusių „hello mister, hello missis“. Maumerėje tai girdėjome kiekviename žingsnyje. Nors net ir viešbutyje nuolat jausdavau vietinių žvilgsnius, o viena nėščia moteris kaip reikiant šokiravo, kai paėmusi mano ranką patrynė sau pilvą, o paskui pabučiavo man į žandus. Pasijaučiau kaip šventoji! Gal net galėčiau užsidirbti Flores laimindama ar panašiai žmones, nes turistai jiems kaip ateiviai iš kitos planetos. Ne kartą jie mane stengėsi paliesti, ką jau bekalbėti apie nužiūrinėjimą nuo galvos iki kojų :)

Gili salos

Norint patekti į Gili salas reikėjo nusigauti iki autobusų stoties, ten susirasti autobusą, juo nuvažiuoti iki vieno miestelio, tada pėsčiomis arba arklio traukiamu vežimu pasiekti uostą ir iš uosto laivu nuplaukti į salą. Indonezijoje tai nieko gero nežadantis planas :)

Iki stoties nuvažiavome nesunkiai ir beveik už tokią kainą, kokia ir turėtų būti. Stotyje buvo gerokai sudėtingiau, nes niekas (net ir kažkokios pareigūnės) nesiteikė pasakyti, kur ieškoti autobuso, o tik siūlė mikriukus iki uosto už didžiulę kainą. Nei už ką nepasidavėm! Tiesiog sėdėjome ir laukėme, kas bus toliau. Kai visiems transportininkams atsibodome ir jie suprato, kad naudos iš mūsų nebus, pasakė, kur ieškoti autobuso. Dar bandė prasukti sau pelno, t.y. prašė, kad vairuotojas sakytų dar didesnę kainą ir dalį pinigų atiduotų jiems. Bet vairuotojas apsiribojo pelnu tik sau :) Mokėjom dvigubai daugiau nei iš tiesų kainuoja, bet vis tiek daug mažiau nei prašė už mikriukus. Tiesiog niekas apskritai mūsų nevežtų už tikrą kainą.

Uoste paaiškėjo, kad tą dieną laivų į mūsų pasirinktą Gili Air nebebus. Tad planą pakeitėme ir išplaukėme į didžiausią –Trawangan salą. Šiaip Gili salos yra trys. Visos labai mažos. Net nustebome pamatę, kiek labai jos mažos! Trawangan sala didžiausia, tačiau ją visą apeiti ratuku prireikia vos poros valandų.

Išlipę Gili Trawangan šiek tiek išsigandome. Jau seniai buvome matę tiek užsieniečių turistų vienoje vietoje. Bet vos paėjus nuo pagrindinių paplūdimių galima rasti daugybę visiškai tuščių pajūrio juostų. Tiesa, sezono metu (liepą-rugpjūtį) būna kur kas blogiau, nes į šias mažas saleles sulekia tokia daugybė žmonių, kad net nebelieka vietos viešbučiuose.



Nors sala iš pradžių mus kiek išgąsdino, vėliau įtraukė taip, kad niekaip negalėjome prisiversti iš jos išvykti. Tiesiog ten ne tik žydras vanduo, saulė, smėlis, nėra jokio transporto, išskyrus arklius ir dviračius, bet ir nereali atmosfera. Vietinis jaunimėlis visiškai atsipūtęs. Dienomis vaikinai plaukioja banglentėmis, vakarais rūko „žolę“ arba vartoja grybukus, groja, dainuoja. Na ir dar vilioja užsienietes savo raumeningais kūnais :) Jei į Tailandą ar Filipinus „meilės“ važiuoja vyrai, tai į Indoneziją traukia moterys. Kur yra ir ką veikia vietinės salos merginos taip ir nesupratome, bet turbūt jų gyvenimas nėra toks saldus.

Mes itin daug Trawangan‘e irgi nenuveikdavome. Dažniausiai dienas leisdavome gulėdami prie jūros ir planuodami, o gal tiksliau svajodami, apie mūsų ateitį. Donatas dar bandė tapti banglentininku, bet jo karjera po poros bandymų dienų baigėsi, nes paaiškėjo, kad visa tai gerokai sudėtingiau nei jam iki tol atrodė. Tad grįžo prie to, ką sugeba geriau – snorklinimo.



Vieną dieną nusprendėme, kad jau laikas pakeisti buvimo vietą, nes Trawangan ir taip užsibuvome gerokai ilgiau nei planavome (o iš pradžių apskritai neplanavome čia vykti). Tad sėdome į laivelį ir nuplaukėme į dar mažesnę Gili Air. Šią salą lėtu žingsniu apėjome per pusantros valandos :)

Po Trawangan salos Air atrodė kaip išmirusi. Matėsi vos viena kita turistų porelė, daugybė apytuščių viešbučių ir restoranų. Tačiau buvo gera mėgautis ramybe. Donatas džiaugėsi pagaliau aptikęs vėžliukų ir kasdien nerdavo jų žiūrėti. Tik abiem vis labiau norėjosi pamirkti internete, pabendrauti su tėvais ir draugais ir šiaip ką nors veikti, pamatyti, tad nusprendėme, jog atėjo laikas palikti rojų ir vėl leistis į kelią.

Lombok. Indonezija

Po trijų skrydžių ir ilgų laukimo valandų oro uostuose, pirmą kartą atsidūrėme kitapus pusiaujo – Lombok saloje Indonezijoje.

Įsikūrėme labai paprastame, bet jaukiame „homestay“ ir kritome miegoti. Kitą dieną dar veikti nieko nesinorėjo, tad tiesiog trynėmės po miestą ir bandėme suprasti, kas per šalis ta Indonezija. Viskas pasirodė kur kas geriau, nei tikėjomės. Tiesa, apsilankymas induistinėje šventykloje (Lombok saloje daugumą sudaro musulmonai, bet yra ir nemažai induistų) atsiėjo brangiau nei planavome. Buvome paprašyti ne tik paaukoti šventyklai, bet ir sumokėti gan nemažą sumą prižiūrėtojui už šventyklos aprodymą, nors paaukojus jis nei žodžiu neužsiminė, jog reiks dar mokėti. Kiek prašė nemokėjom, bet supratom, kad Indonezijoje nieko neverta tikėtis nemokamai ar bent pigiai. Net, pavyzdžiui, už padėjimą moteriai įsikelti lagaminą į laivą jie prašo pinigų ir netgi drįsta teigti, kad per mažai duoda. Kitose šalyse už tokią pagalbą niekada niekas neprašydavo mokėti.

Kitą dieną jau planavome pradėti tyrinėti Lombok salą, tačiau lietus mūsų planus sugadino. Dar vieną dieną praleidome nieko neveikdami, bet nesinervinome, nes pasėdėjimas interneto kavinėje bei pabendravimas su draugais suteikė ne ką mažiau džiaugsmo.

Trečiąjį rytą oro sąlygos jau buvo palankios, tad sėdome ant motorolerio ir išvažiavome grožėtis ryškiai žaliomis ryžių terasomis, jūra, kalnais. Rasti norimas vietas buvo kiek sudėtingiau, nei prieš tai lankytuose Filipinuose, nes mažai kas kalbėjo angliškai, tačiau labai paklysti neteko. Be to, stebino tai, kad beveik niekas mums nešaukė „hello“, kas mums visada būdavo įprasta važinėjantis motoroleriais.



Dar vieną dieną motoroleriu lėkėme iki banglentininkų mėgstamo Kuta miestelio. Negalėjome atsigrožėti vaizdais! Gamta ten kitokia, nei esame įpratę matyti pietryčių Azijoje. Uolos, didelės bangos, kai kur beveik baltos spalvos vanduo. O ir dauguma paplūdimių visiškai tušti. Pats Kuta miestelis labai ramus. Ramybę sudrumsčia nebent būrelis suvenyrus siūlančių pirkti vaikų.



Labai norėjosi Kutoje pasibūti ilgiau ar net likti keletui naktų, tačiau skubėjome grįžti į savo „homestay“, nes nenorėjome praleisti šeimininko dukters palaiminimo ceremonijos (kažkas tokio, kaip pas mus krikštynos), kuriai visa šeimyna su pagalbininkais ruošėsi ne vieną dieną.

Manila

Po tarpinės stotelės Cebu mieste (bei tuo pačiu pavadinimu vadinamoje saloje), kuriame praleidome vieną parą, atskridom į mūsų paskutinę Filipinuose lankomą vietą – sostinę Manilą. Prieš atskrisdami apie Manilą žinojom kelis nedžiuginančius faktus: tai daugiau nei 11 milijonų gyventojų turintis miestas-metropolis, kuriame vyrauja skurdas, nešvara, nusikaltimai ir transporto kamščiai. Tiesiog tai žmonių, kurie plūsta į sostinę tikėdamiesi geresnio gyvenimo, perpildytas miestas.

Bet iš pirmo žvilgsnio Manila mums pasirodė gan normalus Pietryčių Azijos didmiestis. „Atskridę“ taksi nuo oro uosto iki miesto centro virš miesto nutiestu greitkeliu ir pasukę į gatveles, nieko tokio neįprasto nepastebėjom. Eismo srautai nemaži, bet judantys, šiukšlių kiekiai panašūs kaip ir kituose miestuose, žmonių gatvėse taip pat neatrodo perdaug. Pagalvojom, kad ne tokia jau ir baisi ar bloga ta Manila. Bet klydom...

Kai nuvykom aplankyti istorinį Manilos centrą Intramuros – akmeninėmis sienomis apjuostą senamiestį-tvirtovę – pamatėme tikresnį sostinės veidą. Transporto srautas buvo toks intensyvus, paskendęs išmetamųjų dujų dūmuose ir chaotiškas, jog niekaip nesugalvojom kaip pereiti sankryžą, skiriančią mus ir senamiesčio vartus. Žmonių aplink mus taip pat buvo švelniai tariant daug. O dar tas karštis ir smogas. Pasijutom kaip pragaro katile. Na bet nieko, pagalvojom, kai po kelių minučių pastebėjom požeminę perėją. Nėra ko norėti, kad gatvės būtų ramios. Juk čia ne koks Vilnius, čia gi miestas-metropolis su keliolika milijonų sielų.

Einant link senamiesčio ir vaikščiojantis juo, vaizdais „šiek tiek“ šokiravo: aplink zujo purvinų vaikų, paauglių grupės; vaikai, kurie turėtų eiti į darželį ar pradinę mokyklą, dirbo nevaikiškus darbus; ant žemės, ant kartono lakštų miegojo apmusiję, murzini kūdikiai. Einant rankas vis tiesdavo išmaldos prašytojai – tie patys benamiai vaikai, nėščios ar su kūdikiais glėbiuose moterys, pagyvenę žmonės. Prie to kraupaus vaizdo dar prisidėjo baisi nešvara, aplink pūnančios šiukšlių krūvelės ir kai kur tekantys srutų upeliai. Bet dar labiau visa tai šokiruoja, kai pamatai didelį kontrastą tarp čia gyvenančių gyvenimo kokybės. Tą patyrėm tiek senamiestyje, kur šalia aptrupėjusių daugiabučių stovi prabangūs viešbučiai ir kiti pastatai, tiek aplankę dar porą rajonų.



Po senamiesčio nukulniavom tiltu per upę į kitą Manilos rajoną, laikomą pagrindine prekybine vieta, kurioje ypač savaitgaliais lankosi daugybė sostinės gyventojų. Kitaip tariant, tai didelis turgus, išsiraizgęs po gatves gatveles.

Vien nuėjimas iki šio rajono jau buvo iššūkis, nes reikėjo neįminti į ne šuns, o žmogaus š... Nuo tilto atsivėrė „įspūdinga“ panorama – iš kartono ir skardos palei upę suręstų namukų getas, šiukšlynais paversti neužstatyti ploteliai ir begalinis turgus. Šio rajono chaose teištvėrėm gal dešimt ar penkiolika minučių. Nors Maniloje yra daug baisesnių rajonų, mums užteko ir šio. Šokom į virš gatvių ir pastatų riedantį traukinuką ir pargrįžom į mūsų rajone esantį prekybcentrį, kad galėtume pravalyti plaučius kondicionuojamu oru bei daugmaž ramiai pavalgyti (prekybos centre taip pat chaosas, bet priimtino lygio ir kvapo:) ).



Paskutiniąją buvimo Maniloje bei apskritai Filipinuose dieną aplankėme Manilos verslo rajoną. Jausmas, lyg pakliūtum į visai kitą miestą ar net šalį. Kai kas šį rajoną net lygina su Singapūru. Nors iki pastarojo jam toloka, tačiau, lyginant su likusia Manila, atrodė įspūdingai: tviskantys dangoraižiai, žali skverai, švarios ir tvarkingos gatvės, keliolika galingų prekybos centrų bei juose esančios prabangios parduotuvės. O ir žmonių, galinčių lankytis šiuose prekybos centruose, netrūko.



Todėl padarėm išvadą, jog yra dvi Manilos – skurstančioji ir turtuoliškoji. Bet vis tiek nusprendėm, jog tokiame mieste nenorėtume gyventi. Užsidarę tarp prekybos centrų ir dangoraižių ilgai neišbūtume, o skurdas ir chaosas visai čia pat, vos už kelių gatvių...

Vis dėlto, jei kada nors tektų rinktis vietą pensijai, Filipinai (neskaitant Manilos) galėtų būti ta vieta. Žmonės čia mieli, o popsinio turizmo nenutryptų rojaus kampelių dar yra. Gaila, kad čia tebuvome tik 21 dieną. Tai tikrai per trumpas laikas šaliai, susidedančiai iš tūkstančių salų. Būtinai dar reikės kada nors į Filipinus sugrįžti! Ir pasinerti į naujų rojų paiešką.