Flores

Kelionė nuo Gili Air iki kito mūsų kelionės tikslo – Flores salos – užtruko beveik tris paras. Per šį laiką pasinaudojome trimis keltais ir trimis autobusais. Be to, ilgiau nei parai strigome visiškame kaime Sumbawa saloje. Tačiau tai buvo gera proga pailsėti po ilgos kelionės autobusais. Taip pat netikėtai kaime aptikome normalaus interneto, skanaus ir pigaus maisto ir netgi televizorių, rodantį futbolą, tad nesiparinom. Tik vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ateivius ir vis šaukė „hello“ :)



Pagaliau pasiekę Labuanbajo miestą Flores saloje, norėjome kuo greičiau iš jo bėgti. Nors įlankos su daugybe salų vaizdas nerealus ir net prie džiovinamos žuvies kvapo greitai pripratome, bet pats miestelis skendi dulkėse ir šiukšlėse. O dar kaip tik pasitaikė puiki galimybė prisijungti prie vienos turistų poros, užsisakiusios turą automobiliu po Flores salą, ir labai patogiai nuvažiuoti iki Bajawa miesto, iki kurio autobusu kratytumėmės 10 valandų, tad ilgiau nedvejojome. Kitą rytą jau sėdėjome automobilyje ir su be galo malonia ispanės ir airio pora aptarinėjome Ispanijos rinktinės pralaimėjimą šveicarams. Buvo keista keliauti kaip ponams, o ne sausakimšame autobuse. Bet labai vertėjo sumokėti kiek brangiau už nuvažiavimą automobiliu, nes galėjome pasimėgauti nerealiu kraštovaizdžiu, sustoti pafotografuoti ir netgi pasiklausyti geros vakarietiškos muzikos. Šiaip Flores gamta turbūt įspūdingiausia iš mūsų matytos pietryčių Azijoje. Sunku atsigrožėti debesyse paskendusiais kalnais, laiptuotomis ryžių terasomis, jūra...



Bajawa miestelis, priešingai nei Labuanbajo, mus pasitiko ne dulkėmis ir karščiu, o grynu ir itin vėsiu oru. Tuoj pat išsitraukėme storiausius turimus rūbus, bet atrodė, kad vis tiek žiauriai šalta. Net futbolą kavinėje buvo šalta žiūrėti. O ypač nesinorėjo praustis, nes kambaryje irgi šalta, o vanduo ledinis.

Kitą dieną išlydėjome ispanę ir airį į tolimesnę kelionę, o mes išsinuomavome motorolerį ir išbirbėme apžiūrėti aplinkinių kaimų. Oi kaip buvo šalta! Bet vienas kalnuose pasislėpęs tradicinis kaimas (dabar jau labiau turistinis – parodomasis, nors žmonės jame ir gyvena), buvo vertas šiek tiek kančių. Kaimas, pastatytas ant stataus šlaito, atrodė kaip iš kokio filmo apie egzotines gentis, gyvenančias džiunglėse ir valgančias svetimšalius atvykėlius. Laimei, mūsų nesuvalgė, o tik paprašė pinigų už kaimo apžiūrėjimą :)



Pasigrožėję pastaruoju, nusprendėme nuvažiuoti ir iki kito kaimo, kuris po pirmojo jau nebepaliko jokio įspūdžio. O iš jo važiuodami dar ir padangą pradūrėm. Vietiniams tai sukėlė daug juoko. Mes irgi nesusinervinom, nes taisykla buvo netoliese ir greitai vėl turėjom sveiką motorolerį. Na, bent jau taip manėme kelias minutes po išriedėjimo iš taisyklos. Nors padanga buvo sveika, tačiau po „remonto“ ratlankis pasidarė kreivas kaip riestainis. Manėme, jog prisidirbome ir teks pakloti nemažai pinigų už dar vieną remontą. Bet išsisukti pavyko.

Iš Bajawa vykome į Moni kaimelį. Šį kartą važiavome autobusu. Tuo pačiu autobusu taip pat keliavo ne tik būrys indoneziečių, bet ir nemaža kiaulė, pora vištų, daugybė maišų, krepšių, lagaminų bei lovos čiužinys. Bet buvo smagu ir kelionė neprailgo. Ir nors autobusas vadinosi „Halleluya express“, Moni pasiekėme sveiki ir gyvi :)



Iš pradžių Moni kaimelis mus sužavėjo. Atrodė, kad ten ne taip šalta, žmonės labai draugiški, o vaizdai tiesiog atimantys žadą, nes kaimelis įsikūręs kalnų apsuptame slėnyje. Deja, susižavėjimas pamažu blėso. Kaimelyje nelabai buvo ką valgyti (iš esmės tik kepti ryžiai, kepti makaronai arba sriuba ir jokios mėsos). Saulei pasislėpus kambaryje tapo šalta ir drėgna, vanduo iš krano nebėgo, jo galėjome pasisemti tik iš upelio. Vietinių draugiškumas ėmė pykinti, nes nesibaigiantys „hello“, „where are you going“ vargina.



Bet Moni apylinkėse laiką praleidome labai gerai. Vieną dieną išsiruošėme į, kaip manėme, lengvą pasivaikščiojimą po aplinkinius kaimus. Tačiau greitai supratome, kad tie kaimai yra aukštai kalne. Mažumėlę paprakaitavome, kol iki jų užropojome, bet atsiveriantis apačioje likusio slėnio ir Moni vaizdas buvo stulbinantis. Vakarą taip pat praleidome smagiai, nes su būriu vietinių žiūrėjome futbolą vieno namo kieme pastatytame televizoriuje. Indoneziečiai tiesiog pamišę dėl šios sporto šakos. Kiekviename kaime jie čempionatui įsirengę projektorių ar bent televizorių ir visi (tiesa, dažniausiai tik vyrai) renkasi žiūrėti rungtynių.

Kitą dieną paskyrėme labiausiai Flores lankomam objektui – Kelimutu vulkaniniams ežerėliams. Jų yra trys ir jie laikas nuo laiko pakeičia spalvą. Šiuo metu vienas yra juodas, kita žalsvas, trečias žydras. Tik juos pamatyti arba ilgai grožėtis ne visada pavyksta, nes ant kalnų viršūnių vis užplaukia debesys. Mes ežerus pamatyti spėjome, tačiau vėliau užslinko tamsūs debesys, iš kurių pradėjo stipriai lyti. O mums dar reikėjo nusileisti nemažai kilometrų žemyn nuo kalno į Moni. Tikėjomės malonaus pasivaikščiojimo ir pasimėgavimo grynu kalnų oru, bet gavome nemažą dozę lietaus ir išsimurkdėme purve (ypač aš, nes truputi teko čiuožtelti ant užpakalio). Bet buvo smagu, nes vis glausdavomės pas žmones po stogais, buvom net kažkokią pašiūrę susiradę. Tik po šio žygio norėjosi kuo greičiau važiuoti ten, kur šilta, nes kalnuose niekaip negalėjome išsidžiovinti šlapių rūbų ir batų.



Paskutinė mūsų stotelė Flores saloje – Maumere miestas. Iš čia laukė ilga kelionė laivu į Sulawesi salą. Bet iki išplaukimo dar turėjome keletą dienų, tad nusprendėme pailsėti už miesto esančiame gražiame viešbutuke ant jūros kranto. Čia laikinai pasislėpėme ir nuo iki gyvo kaulo įgrisusių „hello mister, hello missis“. Maumerėje tai girdėjome kiekviename žingsnyje. Nors net ir viešbutyje nuolat jausdavau vietinių žvilgsnius, o viena nėščia moteris kaip reikiant šokiravo, kai paėmusi mano ranką patrynė sau pilvą, o paskui pabučiavo man į žandus. Pasijaučiau kaip šventoji! Gal net galėčiau užsidirbti Flores laimindama ar panašiai žmones, nes turistai jiems kaip ateiviai iš kitos planetos. Ne kartą jie mane stengėsi paliesti, ką jau bekalbėti apie nužiūrinėjimą nuo galvos iki kojų :)