Lombok. Indonezija

Po trijų skrydžių ir ilgų laukimo valandų oro uostuose, pirmą kartą atsidūrėme kitapus pusiaujo – Lombok saloje Indonezijoje.

Įsikūrėme labai paprastame, bet jaukiame „homestay“ ir kritome miegoti. Kitą dieną dar veikti nieko nesinorėjo, tad tiesiog trynėmės po miestą ir bandėme suprasti, kas per šalis ta Indonezija. Viskas pasirodė kur kas geriau, nei tikėjomės. Tiesa, apsilankymas induistinėje šventykloje (Lombok saloje daugumą sudaro musulmonai, bet yra ir nemažai induistų) atsiėjo brangiau nei planavome. Buvome paprašyti ne tik paaukoti šventyklai, bet ir sumokėti gan nemažą sumą prižiūrėtojui už šventyklos aprodymą, nors paaukojus jis nei žodžiu neužsiminė, jog reiks dar mokėti. Kiek prašė nemokėjom, bet supratom, kad Indonezijoje nieko neverta tikėtis nemokamai ar bent pigiai. Net, pavyzdžiui, už padėjimą moteriai įsikelti lagaminą į laivą jie prašo pinigų ir netgi drįsta teigti, kad per mažai duoda. Kitose šalyse už tokią pagalbą niekada niekas neprašydavo mokėti.

Kitą dieną jau planavome pradėti tyrinėti Lombok salą, tačiau lietus mūsų planus sugadino. Dar vieną dieną praleidome nieko neveikdami, bet nesinervinome, nes pasėdėjimas interneto kavinėje bei pabendravimas su draugais suteikė ne ką mažiau džiaugsmo.

Trečiąjį rytą oro sąlygos jau buvo palankios, tad sėdome ant motorolerio ir išvažiavome grožėtis ryškiai žaliomis ryžių terasomis, jūra, kalnais. Rasti norimas vietas buvo kiek sudėtingiau, nei prieš tai lankytuose Filipinuose, nes mažai kas kalbėjo angliškai, tačiau labai paklysti neteko. Be to, stebino tai, kad beveik niekas mums nešaukė „hello“, kas mums visada būdavo įprasta važinėjantis motoroleriais.



Dar vieną dieną motoroleriu lėkėme iki banglentininkų mėgstamo Kuta miestelio. Negalėjome atsigrožėti vaizdais! Gamta ten kitokia, nei esame įpratę matyti pietryčių Azijoje. Uolos, didelės bangos, kai kur beveik baltos spalvos vanduo. O ir dauguma paplūdimių visiškai tušti. Pats Kuta miestelis labai ramus. Ramybę sudrumsčia nebent būrelis suvenyrus siūlančių pirkti vaikų.



Labai norėjosi Kutoje pasibūti ilgiau ar net likti keletui naktų, tačiau skubėjome grįžti į savo „homestay“, nes nenorėjome praleisti šeimininko dukters palaiminimo ceremonijos (kažkas tokio, kaip pas mus krikštynos), kuriai visa šeimyna su pagalbininkais ruošėsi ne vieną dieną.