Sulawesi. Tana Toradža

Po siaubingos kelionės keltu šiek tiek atsigavę Makassar mieste (nors naktimis keldavomės žiūrėti futbolo, tad itin gerai pailsėti nepavykdavo :))) ), patraukėme į vieną įspūdingiausių mūsų kada nors lankytų vietų – Tana Toradža.

Kelionė autobusu iki Tana Toradža vietoje planuotų 8 valandų savaime suprantama užtruko gerokai ilgiau – 11 valandų. Bet kokie vaizdai pakeliui! Manėme, kad Flores gamta nereali, bet dar nebuvome matę Sulawesi. Vau!



Tana Toradžoje gyvena unikalias tradicijas turinti tauta. Tokios namų architektūros nerasi niekur kitur pasaulyje. Tačiau labiausiai jie stebina savo požiūriu į mirtį. Jiems laidotuvės yra pati svarbiausia gyvenimo dalis. Jos vyksta ne iškarto žmogui mirus, bet gali būti surengtos ir po metų ar kelių, t.y. po tiek laiko, kiek reikia joms pasiruošti. Visus tuos mėnesius ar metus mumifikuotas mirusysis laikomas jo namuose. Jei ji ar jis buvo turtingas, į laidotuves susirenka šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Toradžų kapai taip pat neįprasti. Žmonės laidojami uolose arba didžiuliuose akmenyse. Kūdikiai gali būti laidojami medžio kamiene.



Liepa ir rugpjūtis – pagrindinis laidotuvių sezonas, nes per vasaros atostogas toradžos sugrįžta į gimtinę dalyvauti laidotuvėse. Mes irgi padalyvavom vienose didžiulėse laidotuvėse. Jos truko tris dienas. Mes buvome pirmąją laidotuvių dieną. Pirmiausia vyko itin triukšmingas karsto įnešimas į specialiai įrengtą laidotuvių ceremonijos vietą. Vėliau buvo aukojami buivolai (žiaurus vaizdelis). Taip pat nuolat ėjo delegacijos su aukomis mirusiojo artimiesiems (dažniausiai nešama cigarečių arba betelio). Aišku per laidotuves neapsieinama be maisto ir gėrimų. Mirusiojo anūkė mus taip pat pakvietė papietauti, tad turėjome progą paragauti tradicinių patiekalų. Šiaip visa ceremonija buvo be galo triukšminga ir labiau priminė vestuves nei laidotuves. Apskritai, jautėmės kaip kitoje planetoje ar žiūrėdami televizorių, nes viskas mums buvo labai neįprasta.