2010 m. birželio 26 d., šeštadienis

Flores

Kelionė nuo Gili Air iki kito mūsų kelionės tikslo – Flores salos – užtruko beveik tris paras. Per šį laiką pasinaudojome trimis keltais ir trimis autobusais. Be to, ilgiau nei parai strigome visiškame kaime Sumbawa saloje. Tačiau tai buvo gera proga pailsėti po ilgos kelionės autobusais. Taip pat netikėtai kaime aptikome normalaus interneto, skanaus ir pigaus maisto ir netgi televizorių, rodantį futbolą, tad nesiparinom. Tik vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ateivius ir vis šaukė „hello“ :)



Pagaliau pasiekę Labuanbajo miestą Flores saloje, norėjome kuo greičiau iš jo bėgti. Nors įlankos su daugybe salų vaizdas nerealus ir net prie džiovinamos žuvies kvapo greitai pripratome, bet pats miestelis skendi dulkėse ir šiukšlėse. O dar kaip tik pasitaikė puiki galimybė prisijungti prie vienos turistų poros, užsisakiusios turą automobiliu po Flores salą, ir labai patogiai nuvažiuoti iki Bajawa miesto, iki kurio autobusu kratytumėmės 10 valandų, tad ilgiau nedvejojome. Kitą rytą jau sėdėjome automobilyje ir su be galo malonia ispanės ir airio pora aptarinėjome Ispanijos rinktinės pralaimėjimą šveicarams. Buvo keista keliauti kaip ponams, o ne sausakimšame autobuse. Bet labai vertėjo sumokėti kiek brangiau už nuvažiavimą automobiliu, nes galėjome pasimėgauti nerealiu kraštovaizdžiu, sustoti pafotografuoti ir netgi pasiklausyti geros vakarietiškos muzikos. Šiaip Flores gamta turbūt įspūdingiausia iš mūsų matytos pietryčių Azijoje. Sunku atsigrožėti debesyse paskendusiais kalnais, laiptuotomis ryžių terasomis, jūra...



Bajawa miestelis, priešingai nei Labuanbajo, mus pasitiko ne dulkėmis ir karščiu, o grynu ir itin vėsiu oru. Tuoj pat išsitraukėme storiausius turimus rūbus, bet atrodė, kad vis tiek žiauriai šalta. Net futbolą kavinėje buvo šalta žiūrėti. O ypač nesinorėjo praustis, nes kambaryje irgi šalta, o vanduo ledinis.

Kitą dieną išlydėjome ispanę ir airį į tolimesnę kelionę, o mes išsinuomavome motorolerį ir išbirbėme apžiūrėti aplinkinių kaimų. Oi kaip buvo šalta! Bet vienas kalnuose pasislėpęs tradicinis kaimas (dabar jau labiau turistinis – parodomasis, nors žmonės jame ir gyvena), buvo vertas šiek tiek kančių. Kaimas, pastatytas ant stataus šlaito, atrodė kaip iš kokio filmo apie egzotines gentis, gyvenančias džiunglėse ir valgančias svetimšalius atvykėlius. Laimei, mūsų nesuvalgė, o tik paprašė pinigų už kaimo apžiūrėjimą :)



Pasigrožėję pastaruoju, nusprendėme nuvažiuoti ir iki kito kaimo, kuris po pirmojo jau nebepaliko jokio įspūdžio. O iš jo važiuodami dar ir padangą pradūrėm. Vietiniams tai sukėlė daug juoko. Mes irgi nesusinervinom, nes taisykla buvo netoliese ir greitai vėl turėjom sveiką motorolerį. Na, bent jau taip manėme kelias minutes po išriedėjimo iš taisyklos. Nors padanga buvo sveika, tačiau po „remonto“ ratlankis pasidarė kreivas kaip riestainis. Manėme, jog prisidirbome ir teks pakloti nemažai pinigų už dar vieną remontą. Bet išsisukti pavyko.

Iš Bajawa vykome į Moni kaimelį. Šį kartą važiavome autobusu. Tuo pačiu autobusu taip pat keliavo ne tik būrys indoneziečių, bet ir nemaža kiaulė, pora vištų, daugybė maišų, krepšių, lagaminų bei lovos čiužinys. Bet buvo smagu ir kelionė neprailgo. Ir nors autobusas vadinosi „Halleluya express“, Moni pasiekėme sveiki ir gyvi :)



Iš pradžių Moni kaimelis mus sužavėjo. Atrodė, kad ten ne taip šalta, žmonės labai draugiški, o vaizdai tiesiog atimantys žadą, nes kaimelis įsikūręs kalnų apsuptame slėnyje. Deja, susižavėjimas pamažu blėso. Kaimelyje nelabai buvo ką valgyti (iš esmės tik kepti ryžiai, kepti makaronai arba sriuba ir jokios mėsos). Saulei pasislėpus kambaryje tapo šalta ir drėgna, vanduo iš krano nebėgo, jo galėjome pasisemti tik iš upelio. Vietinių draugiškumas ėmė pykinti, nes nesibaigiantys „hello“, „where are you going“ vargina.



Bet Moni apylinkėse laiką praleidome labai gerai. Vieną dieną išsiruošėme į, kaip manėme, lengvą pasivaikščiojimą po aplinkinius kaimus. Tačiau greitai supratome, kad tie kaimai yra aukštai kalne. Mažumėlę paprakaitavome, kol iki jų užropojome, bet atsiveriantis apačioje likusio slėnio ir Moni vaizdas buvo stulbinantis. Vakarą taip pat praleidome smagiai, nes su būriu vietinių žiūrėjome futbolą vieno namo kieme pastatytame televizoriuje. Indoneziečiai tiesiog pamišę dėl šios sporto šakos. Kiekviename kaime jie čempionatui įsirengę projektorių ar bent televizorių ir visi (tiesa, dažniausiai tik vyrai) renkasi žiūrėti rungtynių.

Kitą dieną paskyrėme labiausiai Flores lankomam objektui – Kelimutu vulkaniniams ežerėliams. Jų yra trys ir jie laikas nuo laiko pakeičia spalvą. Šiuo metu vienas yra juodas, kita žalsvas, trečias žydras. Tik juos pamatyti arba ilgai grožėtis ne visada pavyksta, nes ant kalnų viršūnių vis užplaukia debesys. Mes ežerus pamatyti spėjome, tačiau vėliau užslinko tamsūs debesys, iš kurių pradėjo stipriai lyti. O mums dar reikėjo nusileisti nemažai kilometrų žemyn nuo kalno į Moni. Tikėjomės malonaus pasivaikščiojimo ir pasimėgavimo grynu kalnų oru, bet gavome nemažą dozę lietaus ir išsimurkdėme purve (ypač aš, nes truputi teko čiuožtelti ant užpakalio). Bet buvo smagu, nes vis glausdavomės pas žmones po stogais, buvom net kažkokią pašiūrę susiradę. Tik po šio žygio norėjosi kuo greičiau važiuoti ten, kur šilta, nes kalnuose niekaip negalėjome išsidžiovinti šlapių rūbų ir batų.



Paskutinė mūsų stotelė Flores saloje – Maumere miestas. Iš čia laukė ilga kelionė laivu į Sulawesi salą. Bet iki išplaukimo dar turėjome keletą dienų, tad nusprendėme pailsėti už miesto esančiame gražiame viešbutuke ant jūros kranto. Čia laikinai pasislėpėme ir nuo iki gyvo kaulo įgrisusių „hello mister, hello missis“. Maumerėje tai girdėjome kiekviename žingsnyje. Nors net ir viešbutyje nuolat jausdavau vietinių žvilgsnius, o viena nėščia moteris kaip reikiant šokiravo, kai paėmusi mano ranką patrynė sau pilvą, o paskui pabučiavo man į žandus. Pasijaučiau kaip šventoji! Gal net galėčiau užsidirbti Flores laimindama ar panašiai žmones, nes turistai jiems kaip ateiviai iš kitos planetos. Ne kartą jie mane stengėsi paliesti, ką jau bekalbėti apie nužiūrinėjimą nuo galvos iki kojų :)

2010 m. birželio 22 d., antradienis

Gili salos

Norint patekti į Gili salas reikėjo nusigauti iki autobusų stoties, ten susirasti autobusą, juo nuvažiuoti iki vieno miestelio, tada pėsčiomis arba arklio traukiamu vežimu pasiekti uostą ir iš uosto laivu nuplaukti į salą. Indonezijoje tai nieko gero nežadantis planas :)

Iki stoties nuvažiavome nesunkiai ir beveik už tokią kainą, kokia ir turėtų būti. Stotyje buvo gerokai sudėtingiau, nes niekas (net ir kažkokios pareigūnės) nesiteikė pasakyti, kur ieškoti autobuso, o tik siūlė mikriukus iki uosto už didžiulę kainą. Nei už ką nepasidavėm! Tiesiog sėdėjome ir laukėme, kas bus toliau. Kai visiems transportininkams atsibodome ir jie suprato, kad naudos iš mūsų nebus, pasakė, kur ieškoti autobuso. Dar bandė prasukti sau pelno, t.y. prašė, kad vairuotojas sakytų dar didesnę kainą ir dalį pinigų atiduotų jiems. Bet vairuotojas apsiribojo pelnu tik sau :) Mokėjom dvigubai daugiau nei iš tiesų kainuoja, bet vis tiek daug mažiau nei prašė už mikriukus. Tiesiog niekas apskritai mūsų nevežtų už tikrą kainą.

Uoste paaiškėjo, kad tą dieną laivų į mūsų pasirinktą Gili Air nebebus. Tad planą pakeitėme ir išplaukėme į didžiausią –Trawangan salą. Šiaip Gili salos yra trys. Visos labai mažos. Net nustebome pamatę, kiek labai jos mažos! Trawangan sala didžiausia, tačiau ją visą apeiti ratuku prireikia vos poros valandų.

Išlipę Gili Trawangan šiek tiek išsigandome. Jau seniai buvome matę tiek užsieniečių turistų vienoje vietoje. Bet vos paėjus nuo pagrindinių paplūdimių galima rasti daugybę visiškai tuščių pajūrio juostų. Tiesa, sezono metu (liepą-rugpjūtį) būna kur kas blogiau, nes į šias mažas saleles sulekia tokia daugybė žmonių, kad net nebelieka vietos viešbučiuose.



Nors sala iš pradžių mus kiek išgąsdino, vėliau įtraukė taip, kad niekaip negalėjome prisiversti iš jos išvykti. Tiesiog ten ne tik žydras vanduo, saulė, smėlis, nėra jokio transporto, išskyrus arklius ir dviračius, bet ir nereali atmosfera. Vietinis jaunimėlis visiškai atsipūtęs. Dienomis vaikinai plaukioja banglentėmis, vakarais rūko „žolę“ arba vartoja grybukus, groja, dainuoja. Na ir dar vilioja užsienietes savo raumeningais kūnais :) Jei į Tailandą ar Filipinus „meilės“ važiuoja vyrai, tai į Indoneziją traukia moterys. Kur yra ir ką veikia vietinės salos merginos taip ir nesupratome, bet turbūt jų gyvenimas nėra toks saldus.

Mes itin daug Trawangan‘e irgi nenuveikdavome. Dažniausiai dienas leisdavome gulėdami prie jūros ir planuodami, o gal tiksliau svajodami, apie mūsų ateitį. Donatas dar bandė tapti banglentininku, bet jo karjera po poros bandymų dienų baigėsi, nes paaiškėjo, kad visa tai gerokai sudėtingiau nei jam iki tol atrodė. Tad grįžo prie to, ką sugeba geriau – snorklinimo.



Vieną dieną nusprendėme, kad jau laikas pakeisti buvimo vietą, nes Trawangan ir taip užsibuvome gerokai ilgiau nei planavome (o iš pradžių apskritai neplanavome čia vykti). Tad sėdome į laivelį ir nuplaukėme į dar mažesnę Gili Air. Šią salą lėtu žingsniu apėjome per pusantros valandos :)

Po Trawangan salos Air atrodė kaip išmirusi. Matėsi vos viena kita turistų porelė, daugybė apytuščių viešbučių ir restoranų. Tačiau buvo gera mėgautis ramybe. Donatas džiaugėsi pagaliau aptikęs vėžliukų ir kasdien nerdavo jų žiūrėti. Tik abiem vis labiau norėjosi pamirkti internete, pabendrauti su tėvais ir draugais ir šiaip ką nors veikti, pamatyti, tad nusprendėme, jog atėjo laikas palikti rojų ir vėl leistis į kelią.

2010 m. birželio 14 d., pirmadienis

Lombok. Indonezija

Po trijų skrydžių ir ilgų laukimo valandų oro uostuose, pirmą kartą atsidūrėme kitapus pusiaujo – Lombok saloje Indonezijoje.

Įsikūrėme labai paprastame, bet jaukiame „homestay“ ir kritome miegoti. Kitą dieną dar veikti nieko nesinorėjo, tad tiesiog trynėmės po miestą ir bandėme suprasti, kas per šalis ta Indonezija. Viskas pasirodė kur kas geriau, nei tikėjomės. Tiesa, apsilankymas induistinėje šventykloje (Lombok saloje daugumą sudaro musulmonai, bet yra ir nemažai induistų) atsiėjo brangiau nei planavome. Buvome paprašyti ne tik paaukoti šventyklai, bet ir sumokėti gan nemažą sumą prižiūrėtojui už šventyklos aprodymą, nors paaukojus jis nei žodžiu neužsiminė, jog reiks dar mokėti. Kiek prašė nemokėjom, bet supratom, kad Indonezijoje nieko neverta tikėtis nemokamai ar bent pigiai. Net, pavyzdžiui, už padėjimą moteriai įsikelti lagaminą į laivą jie prašo pinigų ir netgi drįsta teigti, kad per mažai duoda. Kitose šalyse už tokią pagalbą niekada niekas neprašydavo mokėti.

Kitą dieną jau planavome pradėti tyrinėti Lombok salą, tačiau lietus mūsų planus sugadino. Dar vieną dieną praleidome nieko neveikdami, bet nesinervinome, nes pasėdėjimas interneto kavinėje bei pabendravimas su draugais suteikė ne ką mažiau džiaugsmo.

Trečiąjį rytą oro sąlygos jau buvo palankios, tad sėdome ant motorolerio ir išvažiavome grožėtis ryškiai žaliomis ryžių terasomis, jūra, kalnais. Rasti norimas vietas buvo kiek sudėtingiau, nei prieš tai lankytuose Filipinuose, nes mažai kas kalbėjo angliškai, tačiau labai paklysti neteko. Be to, stebino tai, kad beveik niekas mums nešaukė „hello“, kas mums visada būdavo įprasta važinėjantis motoroleriais.



Dar vieną dieną motoroleriu lėkėme iki banglentininkų mėgstamo Kuta miestelio. Negalėjome atsigrožėti vaizdais! Gamta ten kitokia, nei esame įpratę matyti pietryčių Azijoje. Uolos, didelės bangos, kai kur beveik baltos spalvos vanduo. O ir dauguma paplūdimių visiškai tušti. Pats Kuta miestelis labai ramus. Ramybę sudrumsčia nebent būrelis suvenyrus siūlančių pirkti vaikų.



Labai norėjosi Kutoje pasibūti ilgiau ar net likti keletui naktų, tačiau skubėjome grįžti į savo „homestay“, nes nenorėjome praleisti šeimininko dukters palaiminimo ceremonijos (kažkas tokio, kaip pas mus krikštynos), kuriai visa šeimyna su pagalbininkais ruošėsi ne vieną dieną.