Hsipaw

Kai jau atgavau jėgas, iš Pyin U Lwin patraukėme į Hsipaw. Nors ir užtrunka gerokai ilgiau nei autobusu, mes į Hsipaw važiavome traukiniu, nes norėjome pamatyti britų nutiestą viaduką virš tarpeklio. Viadukas mūsų itin nesužavėjo, bet pats važiavimas traukiniu buvo tikrai įdomus. Norėdami kuo mažiau pinigų atiduoti valdžiai (visi traukiniai Mianmare, deja, yra valstybiniai) ir pabūti tarp vietinių, pasirinkome važiuoti žemiausia klase. Daugiau nei 7 valandos ant medinio suolo, negalint normaliai ištiesti kojų, nes priešais sėdi trys moteriškės, nėra labai patogu, bet vis tiek smagu. Pavyzdžiui, po mūsų suolu buvo patalpintas krepšys su būriu vištų. Praėjimai vagone buvo užkrauti įvairiomis daržovėmis ir dar velnias žino kuo. Pro visus tuos ryšulius vis bandė prasibrauti užkandžių pardavėjai. Ant siaurų suolelių dažniausiai sėdėjo po tris žmones ir visi nuolat šurmuliavo. Žinoma, pro traukinio langą irgi buvo į ką pažiūrėti, nes pravažiavom daugybę kaimų ir gražių vietovių.

Nors po ilgos kelionės traukiniu buvome šiek tiek pavargę, Hsipaw mums iškart patiko, nes žmonės čia labai mieli, viešbutis, kuriame apsistojome, tvarkingas, miestelyje maisto yra pigaus ir gan skanaus, o dideliam Donato džiaugsmui – bokalas alaus kavinėse kainuoja mažiau nei 1,5 lito :) Šiaip birmietiškas maistas mūsų itin nežavi, nes jis riebus ir dažnai per sūrus, todėl dažniausiai renkamės indų ir kinų restoranėlius. Jų yra beveik visur, nes tada, kai Mianmaras buvo britų kolonija, britų skatinami į šalį privažiavo daugybė indų ir kinų. Tiesa, indų birmiečiai nemėgsta, nes, jų teigimu, indai yra per juodi, todėl žemesni už birmiečius. Be to, britai kolonijiniu laikotarpiu indus siuntė prižiūrėti birmiečių, todėl birmiečiams indai yra „priešai“. Mes nieko prieš indus neturime, jų maistas skanus, o ir kainos indų restoranėliuose juokingos (žmogui vegetariškas patiekalas su ryžiais arba indišku paplotėliu dažniausiai kainuoja apie 1,5 lito, o jei mėsa – apie 3 litus). Beje, Mianmare beveik tapome vegetarais, nes maistas be mėsos čia ir skanesnis, ir saugesnis, ir pigesnis.

Hsipaw miestelyje galima ne tik skaniai pavalgyti, išgerti pigaus alaus ir gerai išsimiegoti, bet yra ir ką pamatyti. Prie miestelio yra išlikę keliolika ar keliasdešimt nedidelių beveik tūkstančio metų senumo šventyklų, kurios glaudžiasi prie mažų kaimelių bei vienuolyno. Geriausia Hsipaw vieta saulei leidžiantis – šventykla ant kalno, nes nuo ten atsiveria įspūdinga, saulėlydžio spalvų nudažyta miestelio, upės ir kalnų panorama. Vaizdas tiesiog užburia, o tyliai skambantys šventyklos varpeliai sukuria dar ypatingesnę, mistišką atmosferą.

Aplinkui Hsipaw išsibarstę daugybė mažų kaimelių. Dvi dienas važinėdami motoroleriu mes aplankėme nemažai jų. Vietiniai visur neįtikėtinai draugiški, bet ypač mus sužavėjo Palaung genties žmonės. Jie ne tik maloniai bendravo, šypsojosi, noriai pozavo, bet ir pasikvietė mus į svečius išgerti arbatos. Nors ir nelabai susišnekėjom, bet buvo linksma ir gera su jais pasisėdėti. Taip pat įdomu buvo apsilankyti cukranendrių fabrikėlyje ir pažiūrėti, kaip natūraliai gamina cukrų. Be to, labai mieli žmogučiai ten mums įdavė didelius gabalus cukraus, kuriuos dar ilgai valgysim, ir netgi pagamino po čiulpinuką iš cukranendrės stiebo ir cukraus masės.

Hsipaw ir jo apylinkės, o ypač čia gyvenantys nuostabūs žmonės, mums paliko itin šiltų ir neišdildomų įspūdžių. Be to, mus jau gerai pažinojo viešbutuko darbuotojai ir vieno restoranėlio smagus savininkas kinas, tad Hsipaw jautėmės beveik kaip namie. Tačiau pabodo stingdančiai šaltos naktys ir rytai, norėjosi pamatyti ir kitų Mianmaro vietų, sutikti dar daugiau mielų žmonių bei patirti naujų įspūdžių, todėl iš Hsipaw grįžome atgal į Mandalay, o iš ten patraukėme į tūkstančius šventyklų glaudžiantį Baganą.