Mianmaras. Jangonas. Pirmasis įspūdis

Pirmoji mūsų stotelė Mianmare buvo Jangono miestas (beje, nuo 2005 metų tai nebėra Mianmaro sostinė, nes valdžia nusprendė perkelti sostinę į kelis šimtus milijonų dolerių kainavusį naujai pastatytą miestą – Nay Pyi Taw).

Dar važiuodami iš oro uosto į viešbutį pamatėme, kad ši šalis smarkiai skiriasi nuo visų mūsų iki šiol matytų pietryčių Azijos valstybių, o po Tailando buvo netgi šioks toks šokas. Pirmiausia, į akis krito didelė netvarka, duobėti šaligatviai, debesys dulkių ir dūmų.Taip pat daugybė apleistų kolonijinių laikų pastatų. Vėliau susidūrėmė ir su nuolatine elektros dingimo problema. Ypač sunku buvo rasti veikiantį internetą, nes, nuolat dingstant ir vėl atsirandant elektrai, internetas niekur neveikė. Veikiantį pavyko aptikti tik po penkių ar šešių bandymų. Interneto „greitis“ irgi nežavėjo. Mūsų abiejų elektroninio pašto pasitikrinimai ir laiško išsiuntimas užtruko beveik pusvalandį.

Žmonės Mianmare atrodo išskirtinai. Dar būdami Tailande, prie pat sienos su Mianmaru, pastebėjome, kad birmiečiai vyrai dėvi sijonus (na ne bet kokius, o vadinamus „longyi“). Moterys veidus išsitepusios „thanakha“ – pasta, pagaminta iš medžio lapų, apsaugančia nuo saulės ir raukšlių bei maitinančia ir vėsinančia odą. Gatvėse matosi daug raudonų, panašių į kraują dėmių, o kai kurių vietinių dantys ir burnos atrodo pilnos kraujo. Tačiau tai ne kraujas, o pakramtytas ir išspjautas arekos riešuto ir betelio lapo derinys, turintis psichotropinių savybių.

Tad pirmasis įspūdis, nors ir buvo stiprus, nebuvo itin teigiamas. Tiesa, prie to prisidėjo nemažai šalutinių veiksnių. Visa diena buvo nelabai sėkminga. Visų pirma, vos nepavėlavome į lėktuvą, nes Bankoke užstrigome didžiulėse eilėse prie pasų patikrinimo (bet kadangi jau buvome užsiregistravę į skrydį ir pridavę bagažą, lėktuvas mūsų laukė). Taip pat džiaugtis nauja šalimi trukdė tai, kad Donatui skaudėjo skrandį ir pakilo temperatūra. Galutinį tašką padėjo nesąžiningi pinigų keitėjai (Mianmare pinigai keičiami ne bankuose, o viešbučiuose, gatvėse ir pan.), nes praradom šiek tiek pinigų ir labai pykom ant savęs ir ant Mianmaro.