Mandalay

Nors antrąją dieną Jangonas mums jau atrodė šiek tiek mielesnis, bet ilgiau jame būti vis tiek nesinorėjo. Todėl naktiniu autobusu patraukėme iš Jangono į Mandalay.
Autobusas buvo tvarkingas, su oro kondicionieriumi ir nieko neprikrautas. Atrodė įtartina :) Ir ne veltui. Vos pajudėjus įjungė karaokę (tiesa, ji nebuvo tokia siaubinga ir spiegianti kaip Laose ar Kambodžoje, o kartais muzika buvo netgi graži). Vėliau įjungė nesamoningą vietinį filmą. Blogiausia, kad jie garsą atsuka beveik maksimaliai. Neprikrautas autobusas taip pat išbuvo neilgai. Viename miestelyje į autobuso saloną įkrovė net 4 motorolerius! Tiesa, jie mums visiškai netrukdė. Didesnė problema buvo nuolatiniai sustojimai pavalgyti arba pasų patikrinimas. Vos pavykdavo užmigti, greitai tekdavo lipti iš autobuso rodyti paso. 3 valandą nakties visiems keleiviams išdalino dantų šepetukus ir pastas, o kai visi išsivalė dantis, ėjo pusryčiauti. Po šitos procedūros vėl važiavome toliau bei miegojome, tad ne visai supratom to dantų valymosi ir pusryčiavimo prasmės 3 valandą nakties. Kelionė į Mandalay užtruko tik 12 valandų, tad mums pasisekė, nes kartais tą patį atstumą važiuojama 15 valandų ar net ilgiau.

Mandalay, taip pat kaip ir Jangonas, mus pasitiko kalnais dulkių ir chaotišku eismu. Be to, nors daugybę kartų buvau girdėjusi ir skaičiusi, kad birmiečiai yra be galo draugiški, Mandalay mes draugiškumo sulaukdavome tik iš siūlančių savo paslaugas taksi bei rikšų vairuotojų ir iš pardavėjų. Net vienuoliai čia mums pasirodė kažkokie chamiški, nes kai kurie mažesni tiesiog ateidavo prie viešbučio per rytinius aukų rinkimus ir prašydavo pinigų iš turistų, net nesiruošdami eiti kitur! Gali būti, kad tai net ne vienuoliai, o šiaip vaikai aprengti vienuolių rūbais. Nors, pavyzdžiui, Jangone vienas vienuolis vietoj to, kad iš mūsų prašytų aukos, mums davė skanių bandelių :)

Vaikų draugiškumas Mandalay ir aplinkiniuose miesteliuose irgi dažnai buvo apsimestinis. Dažniausiai po žodžio „hello“ sekdavo žodis „money“. Kai jau jie mums visai nusibodo, matydami, kad vaikai artėja prie mūsų, pirmi pasakydavome „hello money“ ir tiesdavome ranką. Tada vaikai pasimeta ir nueina. Tačiau patys turistai yra kalti dėl tokio vaikų elgesio kai kurių valstybių turistinėse vietovėse. Vyresni užsieniečiai dažnai duoda vaikams dolerį, saldainį ar dar ką nors, o tada tėvai dar daugiau vaikų siunčia taip uždirbti šeimai pinigų bei patiems vaikams pradeda atrodyti, kad kiekvienas turistams jiems turi kažką duoti.

Taip pat mus be galo nervino Mandalay taksistų keista savybė – susitarimų nesilaikymas. Ne kartą nutiko taip, kad susitari su vairuotoju dėl kainos (ir mes ją pakartojame bent tris kartus), o kai jau reikia mokėti, jis pradeda reikalauti didesnės sumos. Arba sutinka padaryti tarkim kažkokiai ekskursijai nuolaidą, bet po visko vėl prašo pilnos kainos. Visose iki šiol lankytose pietryčių Azijos šalyse, nors kartais derėtis tekdavo ilgai, bet susitarimas būdavo tvirtas ir sutarta kaina nebesikeisdavo. O Mandalay vis tekdavo galvoti, ar teks pyktis su vairuotoju, kai ateis laikas mokėti. Pykomės dažnai, bet daugiau nei sutarta vis tiek nemokėdavom. O jie mus vis keikdavo :)

Pačiame Mandalay nelabai yra ką žiūrėti (nebent nusipirkus brangų bilietą į keletą rūmų bei šventyklų ir taip dešimčia dolerių tiesiogiai parėmus chuntą), tačiau aplinkiniai miesteliai verti dėmesio. Nors bilietų į kai kuriuos objektus juose taip pat reikia, tačiau taksi vairuotojai žino būdus, kaip ten patekti nemokamai ir vėlgi išvengti tiesioginio valdžios parėmimo. Ypač gražu ir ramu Sagaing miestelyje, nes ten daugybė šentyklų, vienuolynų ir gyvena apie 6000 vienuolių. Tik šiuo metų laiku viskas labai išdžiūvę ir dulkėta, tad grožio mažiau nei galėtų būti.