Kalaw

Iš Bagano patraukėme į kalnuose įsikūrusį nedidelį miestelį, pavadinimu Kalaw. Kelionė iki jo buvo labai sekinanti. Vienintelis autobusas iš Bagan į Kalaw išvažiuoja 3:30 val. ryto, tad keltis teko 3 val. Pats autobusas „įspūdingas“ (labai senas, salonas visas apiplyšęs, vos keletas siaurų sėdynių ir daugybė žmonių bei nuolatiniai dulkių kamuoliai). Be to, mūsų vietos buvo pačiame autobuso gale, o kelias labai duobėtas, tad žiauriai kratė. Ir tas „malonumas“ truko 10 valandų. Kai kurie turistai iš pradžių niekaip negalėjo patikėti, kad sėdi reikiamame autobuse, ypač kai bilietas kainuoja tiek pat ar net daugiau nei normalaus autobuso su oro kondicionieriumi ir pan. (esu įsitikinusi, kad tokia nelogiška kaina taikoma tik turistams, bet pasirinkimo nelabai yra, nes autobusas vienintelis).

Po tokio „smagaus“ pasivažinėjimo norėjosi tik ilsėtis ir nieko neveikti. Kalaw tam labai tinkama vieta. Tai buvo pirmoji mūsų lankyta vietovė Mianmare be dulkių ir triukšmo. Jau buvome pamiršę, ką tai reiškia! Be to, mūsų kuklus viešbutukas turėjo balkoną, iš kurio atsiveria nuostabi miestelio panorama, tad tame balkone mes praleidome nemažai laiko ir susipažinome su labai įdomia rusų pora bei belgu. Rusai visus pavaišino vietiniu romu su kola (700 ml gan skanaus romo butelys Mianmare kainuoja kiek mažiau nei 3,5 lito) ir pripasakojo daugybę įdomių istorijų bei suteikė nemažai naudingos informacijos. Jie keliauja ir gyvena Azijoje jau daugiau nei 3 metus ir nebenori grįžti į Rusiją. Belgas, taip pat kaip ir mes, po pirmojo apsilankymo Pietryčių Azijoje norėjo sugrįžti dar kartą, tik ilgesniam laikui. Jis jau keliauja beveik metus. Tad bebendraujant su šiais žmonėmis diena praskriejo nepastebimai.

Taip pat labai smagu buvo Kalaw dar kartą sutikti olandų porą, su kuriais vis atsitiktinai susitinkam nuo pat skrydžio į Mianmarą. Vyrui šiek tiek virš 60 metų, o žmonai beveik 60 metų. Jie abu jau išėję į pensiją ir šiltuoju metų laiku gyvena Olandijoje, o šaltuoju keliauja, nes jiems keliauti pigiau nei mokėti už šildymą ir pan. Bet jie nerealūs! Jie keliauja su kuprinėmis. Jie neskraido tik lėktuvais, o naudojasi ir varginančiu viešuoju transportu. Jie dažniausiai apsistoja kukliuose viešbutukuose ir t.t. Labai tikimės, kad ir mes sulaukę panašaus amžiaus dar pajėgsime bastytis po pasaulį su kuprine ant pečių!

Po smagaus poilsio Kalaw, mes ir vienas prancūzas išėjome su gide ir virėju į trijų dienų žygį po kalnuose pasislėpusius genčių kaimus. Kasdien eidavome apie 6 valandas, dažniausiai į kalniuką arba nuo kalniuko. Šiek tiek pavargdavome, tačiau buvo verta pasikankinti, nes kraštovaizdis šiose vietovėse įspūdingas. Netgi pamatėme nemažai žalios spalvos, kuri šiuo metų laiku Mianmare beveik neegzistuoja! O dar ta ramybė, kai girdi tik savo žingsnių garsą ir paukščių čiulbėjimą!

Pirmąją naktį nakvojome genties kaimelyje, vienos šeimos namuose, antrąją – vienuolyne šalia kaimelio. Apie normalų dušą ir elektrą galima tik pasvajoti. Kaimeliuose vakarais visi sėdi prie laužiukų virtuvėse, nes ten šviesiau ir šilčiau (kaip jau ne kartą minėjome, kalnuose temperatūra naktimis dažnai nukrenta iki vos plius kelių laipsnių). Vienuolyne gyvenimas nurimsta labai anksti, tačiau ir prasideda beveik naktį. Apie 3:30 valandą ryto vienuoliai jau kažką veikė. 6 valandą visi pradėjo melstis. Ypač triukšmingai tą darė maži vienuoliukai, nes jie bandė giedoti vienas garsiau už kitą. Po maldų vyresni sėdo valgyti, o mažieji jiems patarnavo. Po to jauni vienuoliai išėjo rinkti aukų ir tik grįžę sėdo pusryčiauti. Tad geras gyvenimas tų vyresnių vienuolių, nes jie turi daugybę “tarnų”. Apskritai, Mianmare vienuolių nesuvokiama daugybė. Tiesa, nemažai jų vienuoliais pabūna vos savaitę ar keletą, nes kiekvienas birmietis budistas per savo gyvenimą turi du kartus pabūti vienuoliu. Turbūt todėl vienuoliai dažnai atrodo visiški chamai, jiems mažai rūpi dvasiniai dalykai, o įdomesni mobilieji telefonai, motoroleriai ir t.t.