Inle lake

Mūsų trijų dienų žygio galutinis tikslas buvo Inle ežeras. Tai taip pat buvo ir mūsų paskutinė stotelė Mianmare. Iki grįžimo į Jangoną ir skrydžio į Tailandą dar turėjome beveik savaitę, todėl galėjome neskubėdami pasimėgauti gyvenimo ant vandens stebėjimu. Kadangi mes įsikūrėmė viešbutyje prie pat nedidelio kanalo, kasryt pusryčiaudami matydavome, kaip vietiniai valtimis į miestelį atgabena daugybę įvairių daržovių. Vakare visos valtys, pasikrovusios kitokių produktų, vėl grįžta į Inle ežero kaimelius. Tad sėdėdami balkone dažnai galėjome jaustis kaip judriame turguje.

Gyvenimą ant vandens stebėjome ne tik iš balkono, bet ir plaukiodami motorine valtimi po Inle ežerą. Ten mums viskas labai egzotiška: kaimai, daržai, šventyklos ant vandens. O dar ir keistas irklavimas koja bei netradiciniai žvejybos būdai!

Vieną dieną nusprendėme savarankiškai eiti į dienos žygį po aplinkinius kaimus. Tačiau mūsų turimas žemėlapis pasirodė esąs ne itin tikslus, tad pasivaikščiojome šiek tiek daugiau nei planavome. Per dieną nuėjome virš 20 km. Bet buvo smagu, nes pamatėme mielų kaimelių su daug kanalų (beveik Venecija), pažiūrėjome, kaip sodina ryžius, pasivaikščiojome po bambukų giraitę bei sutikome labai draugiškų žmogučių.

Tad kelionės po Mianmarą pabaiga buvo itin maloni. Tiesa, dar apturėjome 14 valandų trukmės kelionę autobusu iki Jangono, bet ji praėjo neskausmingai, nes jau buvome įpratę prie karaokės, žinojome, kad naktį stosime valgyti, rodyti pasų ir kt.

Paskutiniąją dieną aplankėme svarbiausią Mianmaro šventyklą – Shwedagon Paya. Šventykla įspūdinga! Be to, įdomu stebėti daugybę ten besimeldžiančių birmiečių. Donatas dar ir TV žvaigžde patapo, nes nusifilmavo kažkokiame turizmą Mianmare skatinančiame klipe :)

Kai atėjo skrydžio į Tailandą diena, mes ir džiaugėmės, ir liūdėjome. Grįždami į Tailandą jautėmės beveik kaip grįždami namo, o ir prie jūros labai norėjosi. Tačiau išvykti iš Mianmaro irgi buvo gaila, nes ši šalis ir jos gyventojai mums vis labiau ir labiau patiko.