Mianmaras. Dar keletas pastebėjimų.

Mianmaras mums neabejotinai buvo viena įdomiausių ir daugiausiai įvairių emocijų sukėlusių valstybių. Manau visi puikiai žinote, kad šią šalį valdo karinė chunta, kuri pažeidinėja žmogaus teises, lengvai susidoroja su visais jai neįtikusiais asmenimis ir menkai tesirūpina savo žmonių gerove. Šalyje visiškai nestabilus elektros tiekimas, kelių ir šaligatvių būklė dažnai apgailėtina. Taip pat siaubingai išnaudojami darbininkai. Pavyzdžiui, skaudu žiūrėti, kaip šioje šalyje tiesiami keliai. Karštyje, tarp daugybės dulkių, žmonės rankomis dėlioja akmenėlius, pila smalą. Technika beveik nenaudojama ir žemės ūkyje. Dažnai laukai ariami įsikinkius buivolus, tačiau kai kuriuose genčių kaimuose žmonės didžiulius žemės plotus aria su kauptukais.

Taip pat mus be galo stebina tai, kad maži vaikai rūpinasi dar mažesniais broliukais ar sesutėmis. Nors jau daugybę kartų tai matėme ir kitose Azijos šalyse, tačiau vis dar negalime priprasti prie vaizdo, kai vos kelerių metų pyplys ar pyplė ant nugaros ar ant rankų nešioja gal dar metukų neturintį kūdikį! Tie kūdikiai net gyvuliukų šūdukus į burną dedasi bei ropinėja kartu su paršeliais :)

Vis dėlto, nepaisant itin sunkaus gyvenimo, žmonės Mianmare kažkaip sugeba šypsotis! Ir ne tik turistams. Jie tiesiog šypsosi bendraudami vieni su kitais ir pan. Taip pat jie daug dainuoja . Nesvarbu, ar tai viešbučio darbuotojas, ar buivolų varovas, ar šiaip gatve einantis žmogus – visi jie dainuoja ir tai daro toli gražu ne tyliai kažką niūniuodami sau po nosimi. Galbūt tokį jų atsipalaidavimą lemia betelio lapų ir arekos riešuto kramtymas bei dažnas alkoholio vartojimas. Nesvarbu, kuri savaitės diena, nesvarbu, ar vidurdienis, ar popietė, ar vakaras – visuose restoranėliuose rasi bent keletą išgėrinėjančių vietinių. Ir dažniausiai jie geria ne tik alų, bet ir vandeniu praskiestą viskį (jie tiesiog į alaus bokalą ar stiklinę įsipila stipraus alkoholio ir užsipila vandens).

Taip pat negaliu nepaminėti itin didelio birmiečių susidomėjimo turistais. Nuolat jausdavome, kad į mus spokso! Ir dažniausiai jie spokso visiškai nesistengdami to nusplėpti. Kartais net bijodavome, kad bežiūrėdami į mus jie nenukristų nuo dviračio ar kur nors neatsitrenktų. O šiaip pripratome, kad į mus žiūri ir kai einame, ir kai sėdime, ir kai valgome ir t.t. Ne kartą sulaukėme ir komplimentų. Jiems beveik kiekvienas baltasis yra grožio etalonas.

Iki atvykdami į Mianmarą manėme, kad patekti į šią šalį yra gan sudėtinga, kad čia mus dažnai tikrins, gal net neleis įsivežti kompiuterio, mobilaus telefono ir pan. Tačiau iš tiesų gauti vizą (bent jau Bankoke) labai lengva. Tiesiog užpildai formą, susimoki 810 batų ir atsiimi po trijų dienų arba, jei sumoki kiek daugiau, kitą dieną. Atvykus į šalį niekas jokių kompiuterių, fotoaparatų, telefonų ir kitų daiktų netikrino. Mūsų pasus keletą kartų patikrino tik pravažiuojant naująją sostinę. Tiesa, užsieniečiams draudžiama vykti į kai kurias Mianmaro vietoves. Į keletą šalies vietų turistams galima patekti tik skrendant lėktuvu. Taip pat Mianmare prieinami toli gražu ne visi internetiniai puslapiai (pavyzdžiui, blokuojamas blogspot‘as, todėl negalėjome atnaujinti savo blog‘o).