Flores

Kelionė nuo Gili Air iki kito mūsų kelionės tikslo – Flores salos – užtruko beveik tris paras. Per šį laiką pasinaudojome trimis keltais ir trimis autobusais. Be to, ilgiau nei parai strigome visiškame kaime Sumbawa saloje. Tačiau tai buvo gera proga pailsėti po ilgos kelionės autobusais. Taip pat netikėtai kaime aptikome normalaus interneto, skanaus ir pigaus maisto ir netgi televizorių, rodantį futbolą, tad nesiparinom. Tik vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ateivius ir vis šaukė „hello“ :)



Pagaliau pasiekę Labuanbajo miestą Flores saloje, norėjome kuo greičiau iš jo bėgti. Nors įlankos su daugybe salų vaizdas nerealus ir net prie džiovinamos žuvies kvapo greitai pripratome, bet pats miestelis skendi dulkėse ir šiukšlėse. O dar kaip tik pasitaikė puiki galimybė prisijungti prie vienos turistų poros, užsisakiusios turą automobiliu po Flores salą, ir labai patogiai nuvažiuoti iki Bajawa miesto, iki kurio autobusu kratytumėmės 10 valandų, tad ilgiau nedvejojome. Kitą rytą jau sėdėjome automobilyje ir su be galo malonia ispanės ir airio pora aptarinėjome Ispanijos rinktinės pralaimėjimą šveicarams. Buvo keista keliauti kaip ponams, o ne sausakimšame autobuse. Bet labai vertėjo sumokėti kiek brangiau už nuvažiavimą automobiliu, nes galėjome pasimėgauti nerealiu kraštovaizdžiu, sustoti pafotografuoti ir netgi pasiklausyti geros vakarietiškos muzikos. Šiaip Flores gamta turbūt įspūdingiausia iš mūsų matytos pietryčių Azijoje. Sunku atsigrožėti debesyse paskendusiais kalnais, laiptuotomis ryžių terasomis, jūra...



Bajawa miestelis, priešingai nei Labuanbajo, mus pasitiko ne dulkėmis ir karščiu, o grynu ir itin vėsiu oru. Tuoj pat išsitraukėme storiausius turimus rūbus, bet atrodė, kad vis tiek žiauriai šalta. Net futbolą kavinėje buvo šalta žiūrėti. O ypač nesinorėjo praustis, nes kambaryje irgi šalta, o vanduo ledinis.

Kitą dieną išlydėjome ispanę ir airį į tolimesnę kelionę, o mes išsinuomavome motorolerį ir išbirbėme apžiūrėti aplinkinių kaimų. Oi kaip buvo šalta! Bet vienas kalnuose pasislėpęs tradicinis kaimas (dabar jau labiau turistinis – parodomasis, nors žmonės jame ir gyvena), buvo vertas šiek tiek kančių. Kaimas, pastatytas ant stataus šlaito, atrodė kaip iš kokio filmo apie egzotines gentis, gyvenančias džiunglėse ir valgančias svetimšalius atvykėlius. Laimei, mūsų nesuvalgė, o tik paprašė pinigų už kaimo apžiūrėjimą :)



Pasigrožėję pastaruoju, nusprendėme nuvažiuoti ir iki kito kaimo, kuris po pirmojo jau nebepaliko jokio įspūdžio. O iš jo važiuodami dar ir padangą pradūrėm. Vietiniams tai sukėlė daug juoko. Mes irgi nesusinervinom, nes taisykla buvo netoliese ir greitai vėl turėjom sveiką motorolerį. Na, bent jau taip manėme kelias minutes po išriedėjimo iš taisyklos. Nors padanga buvo sveika, tačiau po „remonto“ ratlankis pasidarė kreivas kaip riestainis. Manėme, jog prisidirbome ir teks pakloti nemažai pinigų už dar vieną remontą. Bet išsisukti pavyko.

Iš Bajawa vykome į Moni kaimelį. Šį kartą važiavome autobusu. Tuo pačiu autobusu taip pat keliavo ne tik būrys indoneziečių, bet ir nemaža kiaulė, pora vištų, daugybė maišų, krepšių, lagaminų bei lovos čiužinys. Bet buvo smagu ir kelionė neprailgo. Ir nors autobusas vadinosi „Halleluya express“, Moni pasiekėme sveiki ir gyvi :)



Iš pradžių Moni kaimelis mus sužavėjo. Atrodė, kad ten ne taip šalta, žmonės labai draugiški, o vaizdai tiesiog atimantys žadą, nes kaimelis įsikūręs kalnų apsuptame slėnyje. Deja, susižavėjimas pamažu blėso. Kaimelyje nelabai buvo ką valgyti (iš esmės tik kepti ryžiai, kepti makaronai arba sriuba ir jokios mėsos). Saulei pasislėpus kambaryje tapo šalta ir drėgna, vanduo iš krano nebėgo, jo galėjome pasisemti tik iš upelio. Vietinių draugiškumas ėmė pykinti, nes nesibaigiantys „hello“, „where are you going“ vargina.



Bet Moni apylinkėse laiką praleidome labai gerai. Vieną dieną išsiruošėme į, kaip manėme, lengvą pasivaikščiojimą po aplinkinius kaimus. Tačiau greitai supratome, kad tie kaimai yra aukštai kalne. Mažumėlę paprakaitavome, kol iki jų užropojome, bet atsiveriantis apačioje likusio slėnio ir Moni vaizdas buvo stulbinantis. Vakarą taip pat praleidome smagiai, nes su būriu vietinių žiūrėjome futbolą vieno namo kieme pastatytame televizoriuje. Indoneziečiai tiesiog pamišę dėl šios sporto šakos. Kiekviename kaime jie čempionatui įsirengę projektorių ar bent televizorių ir visi (tiesa, dažniausiai tik vyrai) renkasi žiūrėti rungtynių.

Kitą dieną paskyrėme labiausiai Flores lankomam objektui – Kelimutu vulkaniniams ežerėliams. Jų yra trys ir jie laikas nuo laiko pakeičia spalvą. Šiuo metu vienas yra juodas, kita žalsvas, trečias žydras. Tik juos pamatyti arba ilgai grožėtis ne visada pavyksta, nes ant kalnų viršūnių vis užplaukia debesys. Mes ežerus pamatyti spėjome, tačiau vėliau užslinko tamsūs debesys, iš kurių pradėjo stipriai lyti. O mums dar reikėjo nusileisti nemažai kilometrų žemyn nuo kalno į Moni. Tikėjomės malonaus pasivaikščiojimo ir pasimėgavimo grynu kalnų oru, bet gavome nemažą dozę lietaus ir išsimurkdėme purve (ypač aš, nes truputi teko čiuožtelti ant užpakalio). Bet buvo smagu, nes vis glausdavomės pas žmones po stogais, buvom net kažkokią pašiūrę susiradę. Tik po šio žygio norėjosi kuo greičiau važiuoti ten, kur šilta, nes kalnuose niekaip negalėjome išsidžiovinti šlapių rūbų ir batų.



Paskutinė mūsų stotelė Flores saloje – Maumere miestas. Iš čia laukė ilga kelionė laivu į Sulawesi salą. Bet iki išplaukimo dar turėjome keletą dienų, tad nusprendėme pailsėti už miesto esančiame gražiame viešbutuke ant jūros kranto. Čia laikinai pasislėpėme ir nuo iki gyvo kaulo įgrisusių „hello mister, hello missis“. Maumerėje tai girdėjome kiekviename žingsnyje. Nors net ir viešbutyje nuolat jausdavau vietinių žvilgsnius, o viena nėščia moteris kaip reikiant šokiravo, kai paėmusi mano ranką patrynė sau pilvą, o paskui pabučiavo man į žandus. Pasijaučiau kaip šventoji! Gal net galėčiau užsidirbti Flores laimindama ar panašiai žmones, nes turistai jiems kaip ateiviai iš kitos planetos. Ne kartą jie mane stengėsi paliesti, ką jau bekalbėti apie nužiūrinėjimą nuo galvos iki kojų :)

Gili salos

Norint patekti į Gili salas reikėjo nusigauti iki autobusų stoties, ten susirasti autobusą, juo nuvažiuoti iki vieno miestelio, tada pėsčiomis arba arklio traukiamu vežimu pasiekti uostą ir iš uosto laivu nuplaukti į salą. Indonezijoje tai nieko gero nežadantis planas :)

Iki stoties nuvažiavome nesunkiai ir beveik už tokią kainą, kokia ir turėtų būti. Stotyje buvo gerokai sudėtingiau, nes niekas (net ir kažkokios pareigūnės) nesiteikė pasakyti, kur ieškoti autobuso, o tik siūlė mikriukus iki uosto už didžiulę kainą. Nei už ką nepasidavėm! Tiesiog sėdėjome ir laukėme, kas bus toliau. Kai visiems transportininkams atsibodome ir jie suprato, kad naudos iš mūsų nebus, pasakė, kur ieškoti autobuso. Dar bandė prasukti sau pelno, t.y. prašė, kad vairuotojas sakytų dar didesnę kainą ir dalį pinigų atiduotų jiems. Bet vairuotojas apsiribojo pelnu tik sau :) Mokėjom dvigubai daugiau nei iš tiesų kainuoja, bet vis tiek daug mažiau nei prašė už mikriukus. Tiesiog niekas apskritai mūsų nevežtų už tikrą kainą.

Uoste paaiškėjo, kad tą dieną laivų į mūsų pasirinktą Gili Air nebebus. Tad planą pakeitėme ir išplaukėme į didžiausią –Trawangan salą. Šiaip Gili salos yra trys. Visos labai mažos. Net nustebome pamatę, kiek labai jos mažos! Trawangan sala didžiausia, tačiau ją visą apeiti ratuku prireikia vos poros valandų.

Išlipę Gili Trawangan šiek tiek išsigandome. Jau seniai buvome matę tiek užsieniečių turistų vienoje vietoje. Bet vos paėjus nuo pagrindinių paplūdimių galima rasti daugybę visiškai tuščių pajūrio juostų. Tiesa, sezono metu (liepą-rugpjūtį) būna kur kas blogiau, nes į šias mažas saleles sulekia tokia daugybė žmonių, kad net nebelieka vietos viešbučiuose.



Nors sala iš pradžių mus kiek išgąsdino, vėliau įtraukė taip, kad niekaip negalėjome prisiversti iš jos išvykti. Tiesiog ten ne tik žydras vanduo, saulė, smėlis, nėra jokio transporto, išskyrus arklius ir dviračius, bet ir nereali atmosfera. Vietinis jaunimėlis visiškai atsipūtęs. Dienomis vaikinai plaukioja banglentėmis, vakarais rūko „žolę“ arba vartoja grybukus, groja, dainuoja. Na ir dar vilioja užsienietes savo raumeningais kūnais :) Jei į Tailandą ar Filipinus „meilės“ važiuoja vyrai, tai į Indoneziją traukia moterys. Kur yra ir ką veikia vietinės salos merginos taip ir nesupratome, bet turbūt jų gyvenimas nėra toks saldus.

Mes itin daug Trawangan‘e irgi nenuveikdavome. Dažniausiai dienas leisdavome gulėdami prie jūros ir planuodami, o gal tiksliau svajodami, apie mūsų ateitį. Donatas dar bandė tapti banglentininku, bet jo karjera po poros bandymų dienų baigėsi, nes paaiškėjo, kad visa tai gerokai sudėtingiau nei jam iki tol atrodė. Tad grįžo prie to, ką sugeba geriau – snorklinimo.



Vieną dieną nusprendėme, kad jau laikas pakeisti buvimo vietą, nes Trawangan ir taip užsibuvome gerokai ilgiau nei planavome (o iš pradžių apskritai neplanavome čia vykti). Tad sėdome į laivelį ir nuplaukėme į dar mažesnę Gili Air. Šią salą lėtu žingsniu apėjome per pusantros valandos :)

Po Trawangan salos Air atrodė kaip išmirusi. Matėsi vos viena kita turistų porelė, daugybė apytuščių viešbučių ir restoranų. Tačiau buvo gera mėgautis ramybe. Donatas džiaugėsi pagaliau aptikęs vėžliukų ir kasdien nerdavo jų žiūrėti. Tik abiem vis labiau norėjosi pamirkti internete, pabendrauti su tėvais ir draugais ir šiaip ką nors veikti, pamatyti, tad nusprendėme, jog atėjo laikas palikti rojų ir vėl leistis į kelią.

Lombok. Indonezija

Po trijų skrydžių ir ilgų laukimo valandų oro uostuose, pirmą kartą atsidūrėme kitapus pusiaujo – Lombok saloje Indonezijoje.

Įsikūrėme labai paprastame, bet jaukiame „homestay“ ir kritome miegoti. Kitą dieną dar veikti nieko nesinorėjo, tad tiesiog trynėmės po miestą ir bandėme suprasti, kas per šalis ta Indonezija. Viskas pasirodė kur kas geriau, nei tikėjomės. Tiesa, apsilankymas induistinėje šventykloje (Lombok saloje daugumą sudaro musulmonai, bet yra ir nemažai induistų) atsiėjo brangiau nei planavome. Buvome paprašyti ne tik paaukoti šventyklai, bet ir sumokėti gan nemažą sumą prižiūrėtojui už šventyklos aprodymą, nors paaukojus jis nei žodžiu neužsiminė, jog reiks dar mokėti. Kiek prašė nemokėjom, bet supratom, kad Indonezijoje nieko neverta tikėtis nemokamai ar bent pigiai. Net, pavyzdžiui, už padėjimą moteriai įsikelti lagaminą į laivą jie prašo pinigų ir netgi drįsta teigti, kad per mažai duoda. Kitose šalyse už tokią pagalbą niekada niekas neprašydavo mokėti.

Kitą dieną jau planavome pradėti tyrinėti Lombok salą, tačiau lietus mūsų planus sugadino. Dar vieną dieną praleidome nieko neveikdami, bet nesinervinome, nes pasėdėjimas interneto kavinėje bei pabendravimas su draugais suteikė ne ką mažiau džiaugsmo.

Trečiąjį rytą oro sąlygos jau buvo palankios, tad sėdome ant motorolerio ir išvažiavome grožėtis ryškiai žaliomis ryžių terasomis, jūra, kalnais. Rasti norimas vietas buvo kiek sudėtingiau, nei prieš tai lankytuose Filipinuose, nes mažai kas kalbėjo angliškai, tačiau labai paklysti neteko. Be to, stebino tai, kad beveik niekas mums nešaukė „hello“, kas mums visada būdavo įprasta važinėjantis motoroleriais.



Dar vieną dieną motoroleriu lėkėme iki banglentininkų mėgstamo Kuta miestelio. Negalėjome atsigrožėti vaizdais! Gamta ten kitokia, nei esame įpratę matyti pietryčių Azijoje. Uolos, didelės bangos, kai kur beveik baltos spalvos vanduo. O ir dauguma paplūdimių visiškai tušti. Pats Kuta miestelis labai ramus. Ramybę sudrumsčia nebent būrelis suvenyrus siūlančių pirkti vaikų.



Labai norėjosi Kutoje pasibūti ilgiau ar net likti keletui naktų, tačiau skubėjome grįžti į savo „homestay“, nes nenorėjome praleisti šeimininko dukters palaiminimo ceremonijos (kažkas tokio, kaip pas mus krikštynos), kuriai visa šeimyna su pagalbininkais ruošėsi ne vieną dieną.

Manila

Po tarpinės stotelės Cebu mieste (bei tuo pačiu pavadinimu vadinamoje saloje), kuriame praleidome vieną parą, atskridom į mūsų paskutinę Filipinuose lankomą vietą – sostinę Manilą. Prieš atskrisdami apie Manilą žinojom kelis nedžiuginančius faktus: tai daugiau nei 11 milijonų gyventojų turintis miestas-metropolis, kuriame vyrauja skurdas, nešvara, nusikaltimai ir transporto kamščiai. Tiesiog tai žmonių, kurie plūsta į sostinę tikėdamiesi geresnio gyvenimo, perpildytas miestas.

Bet iš pirmo žvilgsnio Manila mums pasirodė gan normalus Pietryčių Azijos didmiestis. „Atskridę“ taksi nuo oro uosto iki miesto centro virš miesto nutiestu greitkeliu ir pasukę į gatveles, nieko tokio neįprasto nepastebėjom. Eismo srautai nemaži, bet judantys, šiukšlių kiekiai panašūs kaip ir kituose miestuose, žmonių gatvėse taip pat neatrodo perdaug. Pagalvojom, kad ne tokia jau ir baisi ar bloga ta Manila. Bet klydom...

Kai nuvykom aplankyti istorinį Manilos centrą Intramuros – akmeninėmis sienomis apjuostą senamiestį-tvirtovę – pamatėme tikresnį sostinės veidą. Transporto srautas buvo toks intensyvus, paskendęs išmetamųjų dujų dūmuose ir chaotiškas, jog niekaip nesugalvojom kaip pereiti sankryžą, skiriančią mus ir senamiesčio vartus. Žmonių aplink mus taip pat buvo švelniai tariant daug. O dar tas karštis ir smogas. Pasijutom kaip pragaro katile. Na bet nieko, pagalvojom, kai po kelių minučių pastebėjom požeminę perėją. Nėra ko norėti, kad gatvės būtų ramios. Juk čia ne koks Vilnius, čia gi miestas-metropolis su keliolika milijonų sielų.

Einant link senamiesčio ir vaikščiojantis juo, vaizdais „šiek tiek“ šokiravo: aplink zujo purvinų vaikų, paauglių grupės; vaikai, kurie turėtų eiti į darželį ar pradinę mokyklą, dirbo nevaikiškus darbus; ant žemės, ant kartono lakštų miegojo apmusiję, murzini kūdikiai. Einant rankas vis tiesdavo išmaldos prašytojai – tie patys benamiai vaikai, nėščios ar su kūdikiais glėbiuose moterys, pagyvenę žmonės. Prie to kraupaus vaizdo dar prisidėjo baisi nešvara, aplink pūnančios šiukšlių krūvelės ir kai kur tekantys srutų upeliai. Bet dar labiau visa tai šokiruoja, kai pamatai didelį kontrastą tarp čia gyvenančių gyvenimo kokybės. Tą patyrėm tiek senamiestyje, kur šalia aptrupėjusių daugiabučių stovi prabangūs viešbučiai ir kiti pastatai, tiek aplankę dar porą rajonų.



Po senamiesčio nukulniavom tiltu per upę į kitą Manilos rajoną, laikomą pagrindine prekybine vieta, kurioje ypač savaitgaliais lankosi daugybė sostinės gyventojų. Kitaip tariant, tai didelis turgus, išsiraizgęs po gatves gatveles.

Vien nuėjimas iki šio rajono jau buvo iššūkis, nes reikėjo neįminti į ne šuns, o žmogaus š... Nuo tilto atsivėrė „įspūdinga“ panorama – iš kartono ir skardos palei upę suręstų namukų getas, šiukšlynais paversti neužstatyti ploteliai ir begalinis turgus. Šio rajono chaose teištvėrėm gal dešimt ar penkiolika minučių. Nors Maniloje yra daug baisesnių rajonų, mums užteko ir šio. Šokom į virš gatvių ir pastatų riedantį traukinuką ir pargrįžom į mūsų rajone esantį prekybcentrį, kad galėtume pravalyti plaučius kondicionuojamu oru bei daugmaž ramiai pavalgyti (prekybos centre taip pat chaosas, bet priimtino lygio ir kvapo:) ).



Paskutiniąją buvimo Maniloje bei apskritai Filipinuose dieną aplankėme Manilos verslo rajoną. Jausmas, lyg pakliūtum į visai kitą miestą ar net šalį. Kai kas šį rajoną net lygina su Singapūru. Nors iki pastarojo jam toloka, tačiau, lyginant su likusia Manila, atrodė įspūdingai: tviskantys dangoraižiai, žali skverai, švarios ir tvarkingos gatvės, keliolika galingų prekybos centrų bei juose esančios prabangios parduotuvės. O ir žmonių, galinčių lankytis šiuose prekybos centruose, netrūko.



Todėl padarėm išvadą, jog yra dvi Manilos – skurstančioji ir turtuoliškoji. Bet vis tiek nusprendėm, jog tokiame mieste nenorėtume gyventi. Užsidarę tarp prekybos centrų ir dangoraižių ilgai neišbūtume, o skurdas ir chaosas visai čia pat, vos už kelių gatvių...

Vis dėlto, jei kada nors tektų rinktis vietą pensijai, Filipinai (neskaitant Manilos) galėtų būti ta vieta. Žmonės čia mieli, o popsinio turizmo nenutryptų rojaus kampelių dar yra. Gaila, kad čia tebuvome tik 21 dieną. Tai tikrai per trumpas laikas šaliai, susidedančiai iš tūkstančių salų. Būtinai dar reikės kada nors į Filipinus sugrįžti! Ir pasinerti į naujų rojų paiešką.

Bohol

Atplaukę į Bohol salos pagrindinį miestą Tagbilaran, triračio pagalba greitai pasiekėm viešbutuką. Čia išsipakavom kuprines, susikrovėm reikiamą (vanduo, fotikas, Lonely Planet‘as, kremas nuo saulės, purškikliai nuo uodų ir t.t.) ir nereikiamą (kompas) mantą į vieną mūsų mažųjų kuprinyčių ir iš karto patraukėm į motorolerių nuomos punktą.

Nuomos punkte mums pasisekė, nes gavome apynaujį bekelei skirtą Honda motorolerį su gilaus protektoriaus „traktorinėmis“ padangomis, galingesniu varikliu ir kitais tam reikalui skirtais elementais. Miglei uždėjom geltoną šalmą, man jo „nereikėjo“ (Filipinuose šalmas ale neprivalomas). Pirmiausiai nubirbėm iki degalinės, užsipylėm vieną litrą ir skubėjom iš miesto tyrinėti salos!

Pirmoji vieta, kurią nutarėme aplankyti, buvo tarsyrų rezervatas. Tačiau jau vien važiavimas iki jo vertas paminėjimo: vingiuotas keliukas tarp sodriai žalių, kokosų palmėmis apsodintų arba tankiu mišku apaugusių kalvelių, kelio pakraščiuose suręstos medinės trobelės, nukabinėtos „Coca-Cola“ reklamomis, kaimukai su išcackintomis ispaniško stiliaus pagrindinėmis aikštėmis ir senomis bažnyčiomis.

Na bet ne apie tai turiu rašyti. Juk mūsų tikslas – tarsyrai. Kas jie tokie? Tarsyrai (angl. tarsiers, liet. ilgakulniai) yra mažiausi pasaulio primatai su veikiausiai didžiausiomis pasaulyje akimis, lyginant galvos ir akies dydžio santykį. Kitaip tariant, tai mažiausios pasaulyje beždžionėlės (mokslininkai mane sukritikuotų už tokį tarsyrų apibūdinimą, nes jie nėra beždžionės), kurių viena akis (kita taip pat) didesnė už jų smegenis. Ir tos beždžionėlės tokios mielos! Vieną norėjom pasiimti su savim. Juokauju, žinoma. Bet nelabai juokinga, kai šiuos ne tik mažiausius, bet ir seniausius pasaulio primatus kai kurie vietiniai laiko narveliuose, nešioja kaip kokius kačiukus ar kitaip kankina. Ir tai daroma tik dėl to, kad turistai galėtų juos palaikyti rankoje, paglostyti, o vietiniams tai geras pajamų šaltinis. Nelaisvėje tarsyrai net nusižudo. Taip – nusižudo! Mat tarsyrai yra naktiniai gyvūnai, jiems reikia ramybės, tylos ir daug erdvės, t.y. miško. Todėl, jei kada būsit Bohol saloje ir nuspręsit aplankyti tarsyrus, jokiu būdu nelankykit jų pakelės gyventojų namuose, vykit TIK į tarsyrų rezervatą!



Antrąją dieną vėl išsinuomojom tą patį super-puper motoroliką, vėl į degalinę kuro (tik šįkart daugiau, nes atstumas tolimesnis) ir patraukėm link vienos Filipinų „vizitinių kortelių“ – Šokoladinių kalvų. Ir mes nebūtume mes, jei pasirinktume tiesiausią ir artimiausią kelią link šio objekto, todėl patraukėme įdomesniu maršrutu. Ir vėl vingiuoti keliukai, tik šį kartą ne asfaltiniai, o žvyro, su stačiomis aštrių akmenų išvagotomis įkalnėmis ir nuokalnėmis. Ir tie keliukai nusėti mažų ir didesnių kaimelių, kuriuose visą laiką mus lydėjo draugiški vietiniai gyventojai, o ypač vaikai su šypsenomis ir šūksniais „HEYYY!!! HELLOOO!!!”, o kartais ir šiek tiek pašaipiu “Hey Džo” :) Draugiški jie dar ir dėl to, kad kiekvieną kartą sustoję ir paklausę, kuriuo keliu važiuoti, visada gaudavome nuoširdų ir kiek galima išsamų paaiškinimą. Na ir po kelių valandų akiai malonumą teikiančio, bet užpakalį skaudinančio važiavimo, pasiekėm tą „vizitinę kortelę“... Gražu, bet ar tikrai tas „šokoladines kalvas“ galima vadinti vienu iš pagrindinių Filipinų lankytinų objektų? Miglei jos pasirodė juokingos, o aš net nežinau, ką apie jas tokio ypatingo pasakyti. Na nebent, kad jų daug :) Ir jos net ne šokolado spalvos.



Pailsėję ant vienos iš „žalio šokolado“ kalvų, pasifotografavom, atsigaivinom kokosų sultimis ir patraukėm namo. Grįžimą vėl bandėm paįvairinti važiavimu ne pagrindiniu keliu, tačiau net ir su vietinių pagalba nesisekė rasti mistiškai pasislėpusio šalutinio keliuko. Galiausiai metėm paieškas, nes aš jau buvau gerokai įpykęs (dar prie to prisidėjo alkis) ir parlėkėm greitkeliu. Vietoje to, nusprendėm grįžę į miestą užsimesti „bikinius“ ir dar nulėkti į su Bohol sala tiltais sujungtą Panglao salelę, tiksliau jos pagrindinį paplūdimį Alona, kuris baisiai išreklamuotas kaip nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimys. Nuvažiavom, pamatėm, nieko nesupratom, neišsimaudėm ir pargrįžom į viešbutį :) Matėm daug geresnių ir niekur nereklamuotų paplūdimių.

Trečioji diena ant motorolerio... Och, jau skauda užpakaliukus! Šįkart mūsų kelionės tikslas – kitas salos galas, kuriame yra tikrai gražus paplūdimys. Ten norėjome pernakvoti vieną naktį ir kitą dieną sugrįžti į Tagbilaran. Bet svarbu ne tikslas, o pats procesas. Vėl per kalvas kalveles, vėl vaizdingi vaizdai :) Ypač patiko paskutiniai kilometrai, kuriuos įveikinėjom per užpelkėjusias ir upelių išraizgytas jūros lagūnas, su ant vandens suręstomis lūšnelėmis.



Ir šis pasivažinėjimas užtruko „tik“ septynias valandas, nors viso labo nuvažiavom apie pusantro šimto kilometrų. Vien jau nakvynės susiradimas užtruko apie valandą, kas mane labai pykdė (būnu piktas, kai kas nors nesiseka ir noriu valgyti tuo pačiu metu). Bet galiausiai nakvynė buvo surasta, atsigaivinom po šaltu dušu ir patraukėm link paplūdimio. Pasipliuškenti jūroje ir vėl nepavyko. Bet ne todėl, kad paplūdimys ar jūros dugnas prastas. Tiesiog dėl atoslūgio jūros vanduo buvo pabėgęs toli toli – ten, kur dugnas padengtas jau nebe smėliu, o žolėmis ir akmenimis. Tad jūra tik pasigrožėjom ir grįžom į miestelį ieškoti vakarienės.



Aptikom eilę vienodai atrodančių restoranėlių (nors labiau tiktų juos vadinti virtuvėmis su vienu arba dvejais stalais) ir į vieną iš jų užsukom. Virtuvės virėjas, pagyvenęs vyriškis – senukas (nežinau kaip įvardyti, nes sunku nustatyti azijiečių amžių) paklausė iš kur mes. Kai atsakėm, kad iš Lietuvos, linksmai tarė: „Aaa, žinau, buvau kažkada. Lietuva, Latvija, Kenija, PAR...“. Pagalvojom, kad kažką maišo, pasakėm, kad mūsų šalis ne Afrikoj, o Europoj. „Žinau, buvau daug kur: Saudo Arabijoj, Kuveite, Kanadoj. Buvau ir Vokietijoj, ir Rusijoj, Sankt Peterburge. Aš dirbau krovininio laivo virėju. Graži šalis ta Lietuva“. Supratom, kad jis tikrai žino, kur ir kas ta Lietuva. Dar paplepėję su senuku ir tuo pačiu pavalgę, toliau vakarą leidom kambaryje su dideliu buteliu alaus, kompiuteriu bei už lango „nuostabiai“ nusidainuojančių filipiniečių karaoke :) Kitą rytą išsimaudėm jūroje, susipakavom daiktus, sėdom ant savo plieninio žirgo ir pasirinkę grįžimą pagrindiniu keliu jau po trijų valandų buvom Tagbilaran‘e. Tą dieną jau nieko ypatingo nebenuveikėm (išskyrus daug suvalgyto maisto).

Dar kitą dieną, norėdami pailsėti po žygių motoroleriu, nuvykom į „Nuts Huts“ (liet. pakvaišusios trobelės) – belgų imigrantų pastatytą vidury džiunglių ant upės kranto medinių trobelių poilsiavietę. Nebloga vieta nieko neveikti ir tiesiog relaksuoti (nors galima daug ką nuveikti, nes organizuojami žygiai). Tad mes nieko ir neveikėm, tik klausėmės džiunglių garsų bei nusidainuojančių filipiniečių karaoke iš šalia praplaukiančių laivų-restoranėlių.



Taip pat bandėm mėgautis „Nuts Huts“ restoranėlio maistu, kuris taip išgirtas „Lonely Planet“ kelionių vadovo ir kitų čia anksčiau apsilankiusių keliautojų. Bandėm, bet deja nesėkmingai: per pietus patiekalai buvo pusė velnio, tik stiprokai nusūdyti, vakarienės metu teko prašyti, kad vieną patiekalą pagamintų iš naujo, nes druskos jame turbūt buvo daugiau nei mėsos. Gal virėja įsimylėjo? Bet tai jau ne mūsų problema. Todėl užpykom ant „tų trobelių“ ir sekantį rytą nevalgėm pas juos pusryčių (turėjom atsarginį variantą - sausainių ir sulčių ). O po pusryčių dar šiek tiek pailsėjom, pasimėgavom džiunglių ramybe ir, persikėlę per upę, lengvu žingsneliu pasroviui patraukėm link už pusantro kilometro esančio Loboc miestelio, kuriame nusprendėme papietauti savo pamėgtame vietiniame restoranėlyje ir po to grįžti į Tagbilaran.

Tuo ir baigiu šios salos aprašymą, nes jau kitą, t.y. paskutinį Bohol saloje rytą tepasinaudojom viešuoju transportu iki kito miesto ir iš jo persikėlėme į Cebu salą.

Siquijor

Siquijor pranoko visus mūsų lūkesčius. Tai nedidelė salelė, lyginant su prieš tai lankyta Negros. Joje gyvena apie 90 tūkstančių gyventojų. Bet kaip ten nerealu!

Vos atvykę į viešbutuką ant jūros kranto negalėjome patikėti, kad gali egzistuoti tokia ramybė. Nors paplūdimyje yra trys viešbučiai, turistų juose buvo mažiau nei dešimt. Jokių garsų, išskyrus švelnų jūros bangavimą...



Salos grožis dar geriau atsiskleidė važinėjant po ją motoroleriu. Kai kurie salos paplūdimiai atrodo kaip iš reklaminių lankstinukų. Ir tuose paplūdimiuose nėra nei viešbučių, nei žmonių, nebent keletas žvejų valtelių tolumoje. Tobula!



Keliai saloje eina ne tik pakrante, bet ir vingiuoja per kalnus, džiungles, mažus kaimelius, tad tyrinėti yra ką. Ir visur, kur bevažiuoji, žmonės sveikinasi, visada padeda rasti reikiamą kelią. Šiaip vietiniai gyvena skurdžiai, tačiau mes jiems iš dalies pavydime. Panašu, kad jie gyvena ramų bendruomeninį gyvenimą. Vaikai, nors turi tik medinius dviratukus, kasdien mėgaujasi jūra, šiluma. Apskritai, manome, kad filipiniečiai moka džiaugtis gyvenimu ir aplinka. Kitose pietryčių Azijos valstybėse mums kartais atrodydavo, kad vietiniams ne itin reikalinga žydra jūra ir kitos gamtos dovanos. Tuo tarpu filipiniečiai, bent jau savaitgaliais, plūsta į paplūdimius, prie ežeriukų, krioklių ir pan. Be to, kiekviename kaime jau nuo pat ryto galima rasti karaokė bare dainuojančių filipiniečių. Nepraleidžia progos jie ir pajuokauti bei pasijuokti. Smagu būti tarp tokių atsipalaidavusių žmonių!

Negros. Filipinai

Filipinai yra aštuntoji mūsų aplankyta valstybė Pietryčių Azijoje, todėl manėme, kad ji labai nebenustebins. Tačiau klydome.



Dar Kuala Lumpūro oro uoste pastebėjome, kad kai kurie mūsų lėktuvo keleiviai panašesni į ispanus ar lotynų amerikiečius nei į azijiečius. Jausmas, kad esame lotynų Amerikoje, persekiojo ir pirmosiomis buvimo Filipinuose dienomis. Kalba skambėjo kažkaip ispaniškai, pagrindinė religija – katalikų, kiekvieno miestelio svarbiausia vieta, kaip ir Ispanijoje, gražiai sutvarkyta plaza mayor (pagrindinė aikštė), bažnyčios dažniausiai ispaniško stiliaus, maistas taip pat ne kiek azijietiškas, o jau labiau primenantis lietuvišką. Šį panašumą į Ispaniją ar lotynų Ameriką suprasti nesunku, kai žinai, kad Filipinus 350 metų valdė ispanai.

Ryškų pėdsaką Filipinuose paliko ne tik ispanai, bet ir amerikiečiai. Jiems Filipinai priklausė 50 metų. Netgi kaimuose žmonės dažnai moka anglų kalbą, įvairios reklamos, įspėjamieji ženklai rašomi angliškai. Be to, filipiniečiai, skirtingai nei kitų pietryčių Azijos valstybių gyventojai, pamišę ne dėl futbolo, o dėl krepšinio. Krepšinio lankų galima išvysti net pačiose netikėčiausiose vietose. Filipiniečiai iš Amerikos perėmė ir greito maisto „kultūrą“. Mus itin stebina, kad vietinio maisto restoranėliai miestuose būna tušti, o visokiuose McDonalduose nėra laisvų staliukų.

Vis dėlto, nepaisant didelės ispanų ir amerikiečių įtakos, Filipinai yra Azija ir Azija būtent tokia, kokia mums labiausiai patinka ir yra įdomiausia. Po Malaizijos ir Singapūro civilizacijos, Filipinai mums pasirodė labai egzotiški. Vėl reikėjo priprasti prie chaoso gatvėse, šiukšlių, skurdo, sausakimšų nepatogių autobusų. Tačiau mums viskas patiko. Taip pat maloniai stebino žmonės. Netgi miestuose jie mums pasirodė labai draugiški, net neprašomi pagalbos stengėsi padėti. Bent jau tokį Filipinų vaizdą mes susidarėme Negros saloje.



Šiaip Negros sala yra gėris. Tai nėra sala-kurortas, nors joje galima rasti ir nuostabių paplūdimių. Šioje saloje gyvena net kiek daugiau gyventojų nei visoje Lietuvoje. Turistų, bent jau šiuo metų laiku, tikrai nėra daug. Mūsų matytus užsieniečius saloje praktiškai galima suskaičiuoti ant pirštų. Galbūt todėl vietiniai žmonės visur sveikinasi, mojuoja ar bent jau išsižioję palydi mus akimis :)

Gamta Negros saloje įspūdinga. Naršydami salą motoroleriu ir autobusais prisižiūrėjome ir jūros, ir kalnų, ir ugnikalnių, ir ežerų, ir krioklių, ir geoterminių šaltinių, ir cukranendrių plantacijų. Miestai ir kaimai visiškai nesuturistinti, tad šioje saloje galima išvysti tikrus Filipinus.